Visi šiandien sutaria, kad Astravo atominė yra pavojus, o bent dalis supranta, kad ji yra todėl, jog mes negebėjome pastatyti savo. Vieną kartą statė kairieji, kita kartą statė dešinieji, o dabar stato Kremlius 40 km nuo Vilniaus. Taigi 3:0 Kremliaus naudai.

Panagrinėkime faktus. Būkime objektyvus. Bendrai energetikoje – 2:1 mūsų naudai. Lygiai prieš 10 metų Vladimiras Putinas iš pykčio nutraukė naftos tiekimą – išgyvenome ir nesiskundžiame, nors iečių dėl Būtingės terminalo bei Mažeikių naftos sulaužyta ne viena.

Kaip ir dėl dujų – iki šiol sunku pamiršti dramatiškus Seimo Europos reikalų komiteto posėdžius, kur kalvis Ignotas aistringai kovojo prieš ES reikalavimą demonopolizuoti rinką – nepaisant jo ir kitų skardžių bendraminčių Gazpromą iš šalies išvijome, LNG terminalą pasistatėme ir nuo Kremliaus nebepriklausome, lieka tik jungtis su Lenkija ir brolių latvių stiprybė eiti mūsų keliu.

Tačiau elektroje – įvarčiai jau į abu vartus – neseniai džiaugėmės izoliacijos pabaiga, tačiau taip pat pastebime, kad Kremlius netrukdo tiltų statyti, mat savo strategijose jie jau seniai numatė juos naudoti rusiškos elektros eksportui į ES.

Štai čia yla ir išlenda, kažkodėl visus ketverius šios Vyriausybės metus slėpta muilo burbuluose ar begaliniuose pokalbiuose su sutrikusiais kaimynais. Labiausiai erzina impotencija, aiškiai parodytas silpnumas, kuris savaime vilioja Kremliaus agresiją.

V. Putinas nesipriešino tiltų statybai, tačiau jis visas jėgas metė Visagino sustabdymui. Dirbo nuosekliai, nuo pirmos minutės iki šiol. Taigi, tempėme gumą ketverius metus tik tam, kad prieš rinkimus pasakytume, jog mes pasiduodame ar net legalizuojame Kremliaus invaziją į mūsų elektros sektorių, nes naujos strategijos esmė – elektros importas, o ne eksportas. Kažkur matytas vaizdelis.

Visi sutinkame, kad Astravas – gyvybinis pavojus, kur šiandien krenta sienos, o rytoj jau 50 kilometrų spinduliu gali tekti dalinti anglies tabletes. Kartojame mantrą, kad mūsų tikslas – sichronizacija su Vakarais, tačiau savo nacionalinės (?) strategijos projekte atsisakome Lietuvai likimo duotos lyderystės elektros generavimo srityje, neišnaudodami savo unikalaus išėjimo net į tris elektros rinkas (Vidurio Europos, Šiaurės ir Rytų), natūraliai sukurto tokiam lyderiavimui.

Iš esmės palengva įtvirtiname importą (iš Astravo?), ilgam atidedame sinchronizaciją su Vidurio Europa, nes lenkai niekada nestatys dviejų juostų magistralės (tai yra antro tilto) nesaugios rusiškos elektros importui. Tai aiškiai sakė dar a. a. Kaczynskis prieš dešimt metų Vilniuje – neabejotinai pakartos ir dabartinė Lenkijos vyriausybė.

Šiandien klube Res Publika energetikos ekspertai, politikai, svečiai iš JAV, Vokietijos, Kanados (lietuvių bendruomenių lyderiai), žurnalistai išklausę Andriaus Kubiliaus, Romo Švedo, Ryto Staselio, Danieliaus Vajdich pranešimų sutarė, kad privalu gintis – visų pirma surenkant dešimtys tūkstančių parašų (www.astravuine.lt ), pateikiant Seimui įstatymo projektą, kuriame aiškiai pareikštume savo pilietinę valią, kad niekada nepirksime ir neleisime elektros tranzito iš Astravo per Lietuvos teritoriją.

Antras žingsnis – žygis į Briuselį ir visas ES sostines (bei Vašingtoną), reikalaujant aiškaus ir nedviprasmiško įsipareigojimo nepirkti iš Astravo – kaip kažkada austrai ir vokiečiai įtikino visas kitas ES šalis, kad Ignalina yra nepataisoma. Tai įmanoma, tiesiog šiam tikslui reikia nukreipti visas valstybės politikos ir diplomatijos pastangas.

Bet kuriuo atveju, ES (kartu su JAV) turės daugiau galimybių tai daryti – izoliuoti, tartis ar net uždaryti mainais į gyvybinius Baltarusijai sprendimus, o tokių gali būti. Pasiekti šį solidarumą reikės daug laiko ir darbo, bet esu įsitikinęs, kad toks momentas ateis. Šiandien svarbiausia – įtikinti valstybes nares, jog statoma didžiulė problema ES, ir pats laikas, jei ne po laiko, dabar tai spręsti. Tuo labiau, kad jau šiandien Minskas tyliai dirba kita kryptimi – tiesiai su Briuseliu techniniame lygyje bando „legalizuoti” Astravą. Negalime laukti.

Trečias žingsnis (po rinkimų) – baigti partinį atominį futbolą (šią partiją, beje, laimi Kremlius) ir rimtai užsiimti sinchronizacija su Vidurio Europa – ne tik keitikliais prie Rytų sienos, bet ir santykiais su Lenkija, kas yra žymiai plačiau ir svarbiau nei mums įprasta per lingvistinę prizmę matyti. Šiandien tai ir saugumas, ir gynyba, ir energetinis saugumas – visur bendri strateginiai projektai, kurie ilgam galėtų įtvirtinti mūsų strateginę draugystę ir lyderystę regione.

Pradėjus dešimt metų po Vilniaus Energetinio susitikimo su JAV viceprezidentu Dicku Cheney energetikoje mes turime viską, apie ką svajojoje, išskyrus savo elektrą. Tikiu, kad dar po dešimties metų turėsime ir ją ir baigsime bendrą energetikos partiją 3:0 mūsų naudai.