Daug kam didelė ir džiaugsminga naujiena, kad rasti ir identifikuoti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

Paskutinis ginklu ir protu kovojusios prieš SSRS okupaciją Lietuvos vadovas. Simbolis, ir dar sukakčių metais! Priešas niekino ir stengėsi ištrinti iš atminties laisvės kovotojų palaikus, kapus, vardus. Todėl atradimas ir pagerbimas – tai jų kovos, Lietuvos rezistencijos tąsa. Ir pergalė prieš panieką, užmarštį. Gera žinia laisvės frontui, blogesnė – sovietiniam ir posovietiniam netiesos frontui.

Vanago laidotuvės turėtų tapti valstybės ir tarptautinio masto įvykiu. Jų vieta, forma ir turinys – ne vien administracijos dalykas. Tai įvykis, kuris paliks lankytiną ženklą žemėje ir pėdsaką mūsų sąmonėje. Žinia! Apie ką? Kad laisvė nesuderinama su smurto prieš tautą, prieš žmoniją nusikaltimu ir su smurtininkų okupantų kultu. Ji nesuderinama su stalinine ir vėlesne, ligi dabarties, prievartos ideologija.

Laisvės, už kurią aukotos gyvybės, išaukštinimas reikalingas. Tenublanksta pastaraisiais metais besireiškusios antirezistencijos propagandinės apraiškos. Tokia banga buvo skatinama, ugdoma, net sąmoningai kreipiama prieš A. Ramanauską-Vanagą, ir čia jai smūgis. Užtvorio šiukšlynas nušvinta, anot Vytauto Cinausko, kaip vieta amžinos garbės. Jau eina žinios, kad ten surasta daug milžinų. Mažiau rūpinkimės budelių kapais.