Paskutiniame straipsnyje kalbėjau apie užsienio politiką rinkimų kontekste, tačiau pabandykime pažvelgti į 2020 metus per platesnę saugumo ir globalių grėsmių prizmę. Grėsmių jau gerą dešimtmetį tikrai nemažėja, laisvės ir demokratijos erdvė pasaulyje nuosekliai traukiasi, iššūkių daugėja. Šalia visų pasaulio negandų, mums, deja, esminė išlieka nesikeičianti Rusijos laikysena: nuo konvencinės karinės galios plėtros ir jos demonstravimo, jau gerokai viršijančios regionines dimensijas, nesiliaujančios agresijos Rytų Ukrainoje, besitęsiančios Ukrainos Krymo ir Kaliningrado militarizacijos, ambicijos aneksuoti Baltarusiją bei keršyti, įtakoti ir bauginti Lietuvą Astravo AE projektu, iki globalesnių Kremliaus ambicijų – Arkties, Juodosios jūros, net Rytų Viduržemio regionuose. Dar pridėkime milžiniško masto arba neskelbiamas karines pratybas. Su aiškiu scenarijumi ir neretu atveju – branduoline dimensija. Pridėkime vadinamuosius hibridinius veiksmus ir stengimąsi daryti poveikį Vakarų politikai ir visuomenėms, ypač pasitelkiant propagandą ar ekonominį ir energetinį šantažą – saugumo paveikslas tampa kasmet tik sudėtingesnis. Vis labiau ryškėja ir komunistinės Kinijos griaunamas poveikis demokratinėms valstybėms, kurį tik pradedame Lietuvoje pastebėti.
Ką turime daryti?
Atsakymas – tarsi trumpas ir aiškus – tiesiog įgyvendinti. Juk sutarėm – reikia rimtai sustiprinti Aljanso atgrasymo ir gynybos pajėgumus, visų pirma, palei Rytinę Aljanso sieną. Dabar metas dantimis ir nagais tas strategijas paversti realybe. Nesame vieni. Įliejome gerokai supratimo apie Kremliaus režimo prigimtį, turime šį darbą tęsti ir burti bendraminčių koalicijas sutartus žodžius paverčiant kūnais. Padaryta daug – Lietuvoje dar nėra buvę tiek tarptautinių, gynybinių pajėgų. Pratybų, bendro mokymosi veikti išvien su sąjungininkais. Bet dar ne viskas pabaigta – kai kurie esminiai dalykai, išskirčiau oro gynybą bei pastiprinimo strategijos pavertimą planais, kuriuos, būsiu nepopuliarus, kaip per Šaltajį karą nuolat praktikuodavo sąjungininkės – vis dar „pakeliui“. Ir pasiekti tą kelio galą tampa vis sunkiau. Nepamirškime, Aljansas savo Rytų flango stiprinimą pradėjo išsyk po Krymo. Lėkėme ant simpatijų mums bangos, tačiau jos nebūna amžinos – dabar kiekvienas žingsnis nuo oro gynybos iki karinio planavimo ar pastiprinimo strategijos rengimo bei praktikavimo tampa tik keblesni. Be to, turime įtikinti Vakarus išgirsti mus dėl Astravo AE, kas nėra paprasta, kuomet tiek Lukašenka, tiek Putinas vis dažniau žaidžia įvairius maskuojančius žaidimus, keisdami kaukes ir siekdami suvilioti Vakarus naujais dialogais, kurie viena ar kita forma įteisintų jų agresiją prieš kaimynines valstybes.
Turime pripažinti: ne viena didelė sostinė tiesiog pavargo ar susiviliojo Rytų sirenų giesmėmis, todėl nori vėl perkrauti santykius su Maskva ar jos satelitu Minsku. Ir tai palies ne tik mūsų, bet ir svarbiausių mūsų Rytų partnerių Sakartvele, Ukrainoje, Moldovoje saugumo interesus.
Vakaruose vis dar gajus galvojimas, kad mes čia – koks esminis kliuvinys – su savo aštresne nuomone, ir labai išreikštu interesu padėti Rytų partnerėms artėti prie mūsų Euroatlantinės šeimos. Tarsi nesuprastų, kad mums patiems naudingiausia matyti normalią bendradarbiaujančią ir tarptautinio elgesio ir sambūvio taisyklių besilaikančią Rusiją (bei vis labiau nuo jos priklausomą Baltarusiją). Bet iki ji tokia netaps – mes negalime daryti nuolaidų. Mes – neprekiaujame. Nei saugumu, nei vertybėmis. O nuolaidos tik skatins Kremliaus apetitą. Išlaikyti šią liniją – vis sunkiau. Čia – visų mūsų, politikų ir diplomatų esminis darbo baras. Išlaikyti principingą politiką, nepasiduoti nei svajoms, nei vilionėms. Įtikinėdami Vakarus neatsitraukti nuo šių principų, atskirti pelus nuo grūdų, atpažinti naujas grėsmes, tokias kaip Astravo AE. Kartu turime nepamiršti ir senų mūsų sąjungininkų, kurie mums padėjo pramušti langą į Vakarus – nevyriausybinių organizacijų, verslo, kultūros, akademinių lyderių, įvairių fondų, visuomenės ir mūsų bendruomenių užsienyje jėgos, kurią bandysime panaudoti ir kurdami Sąjūdį prieš Astravo AE.
Neturime pamiršti ir įvairių vidinių koalicijų, kuriomis anksčiau kūrybingai naudodavomės. Vilniaus dešimtukas, Baltijos-Juodosios jūros bendradarbiavimas, prieš NATO Varšuvos Summitą suburtas Bucharešto devintukas, įvairios Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo formulės su JAV, Jungtine Karalyste, Vokietija, Prancūzija, Lietuvos-Lenkijos-Ukrainos ir kiti bendro veikimo pavyzdžiai turi būti ir toliau plėtojami. Kuo daugiau bendrų projektų – tuo labiau sujungtas flangas, tad vis sunkiau jį „perkirpti“. Tai ir vadinama – atgrasymu, kad niekam net nekiltų pagunda išmėginti mūsų saitų tvirtumą.
Laisvės gynyba kainuoja
Garsieji NATO du procentai mums – tik minimumas. Tęstinio gynybos finansavimo augimo užtikrinimas, kaip sutarta politinių partijų jau mūsų, politikų uždavinys. Tam reikia nuolat ir nuolat laimėti visuomenės paramą. Ir ne tik Lietuvoje.
Ir kitas, ne mažiau svarbus „naminis“ dalykas. Saugumas ir gynyba – ne tik Lietuvos Kariuomenės, Krašto apsaugos, Užsienio reiklalų ministerijų, Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės „reikalas“. Jau nė neminint, kad tai – visų mūsų, visos visuomenės pareiga. Bet kartu tai ir uždavinys gerokai padidinti supratimą ir jį praktikuoti „kitose“, rečiau su saugumu susijusiose institucijoje, ministerijose, tarnybose. Prisiminkime, kad ir karinį mobilumą. Arba kritinės, ar energetinės infrastruktūros apsaugą. Saugias telekomunikacijas. Užtiktintą energetikos išteklių tiekimą net it krizės atveju. Be susisiekimo, energetikos, ūkio ministerijų čia – nepasisūmėsime. O dar pridėkime kitą, ne mažiau svarbų dalyką – mūsų gebėjimą prognozuoti, analiziuoti, numatyti, kuris ypatingai susilpnėjo per paskutinį dešimtmetį. Veiklos baras ne tik atitinkamoms valstybės struktūroms, bet ir akademijai, smegenų trestams, tyrimų bendruomenei, analitikams, spaudai. 2020 uždavinys – dar labiau sustiprinti kiekvieną šių segmentų, ir sukabinti šias pajėgas į glausesnį tinklą.
2020 metais turėsime skirti nemažai dėmėsio ir kitoms saugumo dilemoms: NATO ir ES arba garsiajai Europos autonomijai. Tarsi ir savaime suprantama: Europa, tiksliau, ES be JAV branduolinio skėčio – tegu ir kokia galinga ekonomškai, diplomatiškai, politiškai – nėra, ar dar nėra ir ilgai nebus toje pačioje strateginėje-karinėje lygoje kaip JAV, ar taip pat su sparčiai karinius raumenis besiauginančia Kinija, Rusija. JAV ir Europos Sąjungos bei didžiųjų Europos žaidėjų interesai – ne visada sutampa ir sutaps.
Kur esame mes?
Mes, veikiant sumaniai, galime būti šio „galų suvedimo“ proceso centre: įsišakniję Europoje ir drauge viena labiausia pro-transatlantiškai nusiteikusių šalių. Pasitelkus išaugusių sumanių derybininkų, diplomatų, politikų gretas – galime būti geri ir pro- aktyvūs šio kiek dirbtinio, bet vis dėlto svarbaus „santykių išsiaškinimo“ veikėjai. 2020 mūsų laukia ir aktyvūs svarstymai apie NATO bei Europos Sąjungos ateitį. Sutelkime geriausius strateginius protus, ir pagalvokime, ko mes, Lietuva, turime siekti iš šio nesustabdomo, ir gal net naudingo proceso, kuris labai veiks visą saugumo ir europinę darbotvarkę 2020-aisiais.
Galvokime apie ateitį: kaip padaryti, kad Aljansas būtų svarbus naujai politikų kartai, abejose Atlanto pusėse, kaip padaryti Europos Sąjungą ne tik labiau vieningą viduje, bet ir tvirtai ginančią europines vertybes tiek Balkanuose, tiek Ukrainoje, Sakartvele, Moldovoje, atveriančią savo duris šioms šalims?
Išlikime dideli užsienio politikoje
Pabaigai – esmė ir tai, anaiptol, ne tik skambi antraštė. NATO ir Europos Sąjungos stiprybė gyva – vienybėje. Vienybė reikalauja įsiklausymo, išmanymo, aršaus ir drauge sumanaus savo interesų gynimo ir taip, sykiais – kompromisų. Bet ne tokių, kurie gali bent per uolektį kompromituoti mūsų visų saugumą. Čia jau politinės-diplomatinės meistrystės dalykas. Tai 70-metį šiemet švenčiančio Aljanso kasdienybė: animus in cosulendo liber – toks NATO moto, išraižytas NATO Tarybos posėdžių salėje.
Šiais metais įvyksiantis Brexit bus dar vienas iššūkis Lietuvos diplomatijai, kurio metu turėsime padaryti viską, kad mus visais esminiais klausimais daugelį dešimtmečių palaikiusius britus šiais metais turėsime palaikyti ir mes. Tikiuosi, prie šio tikslo prisidės ir šiais metais inicijuojamas Lietuvos-Jungtinės Karalystės forumas.
Vokietijos pirmininkavimas ES – dar viena papildoma galimybė šiais metais Vilniui parodyti savo strateginius gebėjimus pritraukti Berlyną į savo orbitą, paskatinant Vokietiją išplėsti savo nacionalines ambicijas mūsų interesų link, apie tai kalbėsimės ir ketvirtojoje Prezidento Valdo Adamkaus konferencijoje.
Agresyvėjanti Kinija ir Rusija sudaro mums galimybes sutelkti, suvienyti ir nukreipti mūsų sąjungininkų interesus demokratijos ir laisvės gynimui tiek mūsų regione, tiek pasaulyje, jeigu sugebėsime patys sugebėsime prikelti savo diplomatiją naujam kvėpavimui, kuri turi ir gali labai daug nuveikti tiek Vakaruose, tiek Rytuose.
Sutelkti Vakarus didesnei strategijai reikia turėti daug jėgų patiems, patirties ir gebėjimų turime pakankamai, tik dar nesugebame jų paremti, sutelkti, tinkamai motyvuoti pačioje Lietuvoje. Turime būti ne tik ambicingi, sugebėti paremti savo diplomatiją dvigubais ar net trigubais resursais, pasiūlyti Vakarams aiškias strategijas, bet ir būti dar labiau kūringesniais ir inovatyvesniais.
Jau tapome įvairių inovacijų ir technologijų lyderiais – biotechnologijų, lazerių, finansinių technologijų srityse mums lenkia galvas visas pasaulis, tačiau kaip sujungti technologijas ir demokratijos bei laisvės kūrimą? Technologijų ir demokratijos santykis keičiasi – prieš kelis dešimtmečius technologijos padejo laisvei mobilizuotis, o šiuo metu demokratijos ir laisvės priešai naudoja technologijas mūsų pasaulio griovimui, kodėl Lietuvoje negalime sukurti laisvės ir demokratijos technologijų ekscelencijos centro? Demokratiją pasaulyje (ir Lietuvoje) vis labiau griauna korupcija – kodėl negalime kartu su savo skandinaviškais kaimynais sukurti specialiųjų antikorupcijos pajėgų, kurios padėtų mūsų rytiniams kaimynams kovoti su šiuo blogiu (taip pat ir Lietuvoje)?
Demokratijas Vakaruose griauna populizmas ir radikalizacija – sėkmingai atlaikę įvairius valstiečių, komunistų ir kitokio plauko radikalų egzaminus praėjusiais ir šių metų pradžioje Lietuvoje galbūt galėtume po būsimų rinkimų įrodyti visiems, kad Lietuvoje politinė kultūra taip subrendo, kad tradicinės politinės jėgos sugebėtų rasti savyje jėgų susivienyti Lietuvoje ir padėti įveikti panašius pavojus kaimynystėje, kur kairė ir dešinė ne tik nesutaria, bet ir pasiduoda populizmui ir tada galutinai pralaimi?
Vis populeresnė žalioji arba klimato diplomatija – dar vienas šansas mums kartu su inovatyviausiu verslu parodyti Vakarams mūsų lyderystę išmaniąją energetiką ir kartu sustabdyti Astravo AE. Nebijokime priimti netradicinių sprendimų, nebijokime lyderystės ir atsakomybės. Užsienio ir saugumo politikoje visada būdavome dideli, tikiuosi tokie ir išliksime.