Ketinau kreipti šį pasipiktinimo straipsnį labiau satyros pusėn ir pavadinti „Nekaltybės tyrimas“.

Tai Michailo Gorbačiovo nekaltybė dėl žmonių, pirmiausia Lietuvos piliečių, žūties sovietų karinėms pajėgoms puolus Lietuvą ir siautėjant joje 1991 m. sausio mėnesį. Sovietinius išraitymus („mūsiškiai nežudė“ ir pan.) dabar papildė Lietuvos Generalinės prokuratūros nuostata, kad nusikaltime, jeigu jo būta, Michailas Gorbačiovas nedalyvavęs, nė neprisidėjęs. Tuo manymu grindžiamas atsisakymas pradėti jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą. Šį absurdą patvirtino Lietuvos teismai, mat neįgalioti (!) suabejoti prokurorų nuomone bei išteisinamąja išvada. O juokų čia nedaug.

Konstitucinė nuostata „teisingumą vykdo tik teismas“ nuosekliai pažeidžiama. Teisingumą Lietuvoje vykdo prokurorai, o teisėjai neva gali tik švelninti pasiūlytas bausmes, na, nebent grąžinti visagalei prokuratūrai, kurios žodis vis tiek galutinis. Iš tikrųjų teisėjai gali koreguoti kaltinimą arba ištaisyti prokurorų baikštumą, bet mielai nusiplauna rankas. Išteisina net Makutynovičių.

Tegul Michailas Gorbačiovas bent padeda mums pamatyti save. Nužudytojo prie bokšto sūnus Robertas Povilaitis, tad nukentėjusysis, pamėgino inicijuoti bylą (ikiteisminį tyrimą) tuomečiam SSRS prezidentui ir vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui pagal BK straipsnį „Aplaidus vado pareigų vykdymas“. Kažin, ar pasirinkta geriausias kelias, nes jei M. Gorbačiovas, leidęs panaudoti ginkluotąsias pajėgas Lietuvoje („poprobujte“), būtų pasirodęs iki galo ryžtingas ir neaplaidus agresorių vadas, nelaimė būtų buvus kur kas didesnė. Mums jį tektų kaltinti aplaidumu tik dėl to, kad nesustabdė jau vykstančių žudynių. Žinojo, sekė eigą. Nestabdė.

Tačiau liūdniausia atrodo Lietuvos teisėsauga. Pasiklausykim jos pareigūnų rašto kalbos. Prokurorės nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal konkretų straipsnį, teigiama, „nekeičia atliekamo teisminio tyrimo ribų“. Išties nekeičia; įšaldo, nors nukentėjusysis prašė būtent keisti – praplėsti. Bet mes nenorim. Nekeičiam, nes nekeičiam. Viskas. Tokius tarybinių įstaigų atsakymus A. Raikinas vadino „poslat duročku“. Net M. Gorbačiovas taip neatsirašinėtų, bet į jį niekas nesikreipė.

Kadangi įstatymas nesuteikia teisės – beveik cituoju – skųsti teisėjo sprendimo dėl prokurorės nutarimo teisėtumo (atmesti nukentėjusiojo prašymą), tai ir naujas skundas „paliktinas nenagrinėtinu“. Visiems paprasčiau. Užmiršk, sūnau, kaip žuvo tavo tėvas. Teisėjas tik „patikrina prokuroro veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą“. O jei tų veiksmų nebuvo? Nebūto būvio teisėtumas… Na, reiktų bent patikrinti, ar tikrai „nebuvo galimybės apklausti“ M. Gorbačiovo patarėjo ir biografo Andrejaus Gračiovo gyvenančio (tikėkimės, dar) Prancūzijoje. Šefas juk viską žinojo.

Visų aukščiausias Teismas, būtent Generalinė prokuratūra, galų gale nustatė, kad kaltinamieji – SSRS vadų „organizuota grupė“. Ministrai ir t.t., bet ne valstybė! Susimetė mat sovietų sostinėj nusikaltėlių grupė. Prokuroras nemato šioje grupėje vyriausiojo ir atsakingiausiojo, viską žinojusio ir aprobavusio, vado. Ir netiria, nesvarsto, o gal vadas buvo? Iš paskos paklusniai tipena Vilniaus m. Apylinkės ir Apygardos teismai: „Prokuratūros išvada teisėta“. Ar ji teisinga? – mažiau svarbu; teisingumą tarsi ginančių instancijų žodyne tokio žodžio nėra. Nutylima, kad jei prokuroras imtųsi tirti, tai irgi būtų teisėta. Būdamas visagalis pasirenka, kas patogiau. (Kam?) O jūs atsikniskit, teisingumo ieškotojai.

Atsisakyti tirti išties galima tuo atveju, jei „nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo veikimo požymių“. Netirti! Taip mūsų prokuratūra a priori išteisindama pagrindinį veikėją pasisako ir apie Sausio 13-osios agresorių „veiką“. Ji neturėjusi anų negerų požymių. Patyčios? Veikiau super išmanūs gudruoliai.