Pagaliau sulaukėme teismo nuosprendžio vadinamojoje Sausio 13-sios byloje. Televizorių ekranuose sušmėžavo kelios galvos, kurios gal ne viską pasakė, kaip iš tiesų buvo su tos bylos tyrimu ir kodėl taip ilgai reikėjo laukti teisingumo akto. Tuo labiau, kad visi atsakymai jau buvo surasti ir palyginti ne taip seniai: Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuriam tuo metu vadovavau, dar 2010-2011 m. atliko parlamentinį tyrimą ir 2011 m. birželio 15 d. patvirtino išvadą ,,Dėl 1991 m. sausio 13-sios, Medininkų ir kitų su jomis susijusių bylų tyrimo“.

Bylos pradžioje – delsimas ir nenoras imtis aktyvių veiksmų

Visą išvadą galima rasti Seimo archyve. Šioje publikacijoje pateiksime svarbiausias išvados dalis. Po to, kai Teisės ir teisėtvarkos komitete (TTK) buvo gautas Seimo Pirmininkės 2010 m. gruodžio 16 d. kreipimasis į TTK atlikti parlamentinį tyrimą dėl Sausio 13-sios ir Medininkų žudynių bylų tyrimo, TTK tai padarė tiek pagal Seimo Pirmininkės, tiek ir savo iniciatyva suformuluotus klausimus. Komitetas, baigęs šį darbą, konstatavo, kad generalinio prokuroro pareigas einant Artūrui Paulauskui Generalinėje prokuratūroje 1991 m. sausio 12 d. pradėtas tyrimas baudžiamojoje byloje pagal tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 68 straipsnį dėl 1991 m. sausio 11-12 d. įvykių ir LKP/TSKP atstovo J. Jermalavičiaus pareiškimo apie ,,Nacionalinio gelbėjimo komitetą” ir viešų raginimų smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą.

Netrukus prie jos prijungtos bylos dėl Nepriklausomybės gynėjų nužudymo ir kūno sužalojimų 1991 m. sausio 13 d. ir vėliau, taip pat kitų nusikaltimų. 1992 m. gruodžio 7 d. Lietuvos generalinė prokuratūra išsiuntė pirmąjį prašymą Baltarusijos prokuratūrai dėl M. Burokevičiaus, J. Jermalavičiaus ir V. Uschopčik’o išdavimo, 1993 m. sausio 21 d. prokuratūra dar kartą paprašė išduoti M. Burokevičių, J. Jermalavičių ir V. Uschopčik’ą ir pasiūlė Baltarusijos prokuratūrai susipažinti su bylos dokumentais. Tačiau 1993 m. sausio 25 d. Baltarusijos generalinė prokuratūra atsakė, kad paskelbta M. Burokevičiaus ir J. Jermalavičiaus paieška, V. Uschopčik’as tęsiąs karinę tarnybą, Lietuvos prašyme trūkstą duomenų apie jo nusikalstamą veiklą ir dėl to išdavimo klausimas nesprendžiamas.

1993 m. vasario 15 d. Baltarusijos prokuratūra informavo, kad ji ir VRM neturi duomenų apie M. Burokevičiaus ir J. Jermalavičiaus buvimo vietą. V. Uschopčik’as esąs Baltarusijos pilietis, todėl minėtos sutarties pagrindu duomenys apie jo nusikalstamą veiką turėtų būti perduoti nagrinėti Baltarusijai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos generalinė prokuratūra įteikė baudžiamosios bylos dokumentus (120 lapų) Baltarusijos prokuroro pirmajam pavaduotojui tik 1994 m. sausio 10 d., tai yra beveik po metų, ir dar kartą paprašė išduoti Lietuvai M. Burokevičių, J. Jermalavičių, V. Uschopčik’ą, S. Juonienę, V. Lazutką, V. Šein’ą ir kitus.

TTK klausė, dėl kokių priežasčių beveik metus laiko dokumentai nebuvo įteikti Baltarusijai. Generalinė prokuratūra nurodė, kad Baltarusijos neigiamame atsakyme iš esmės buvo pasiūlyta Baltarusijai perduoti baudžiamosios bylos dokumentus dėl V. Uschopčik’o galimo baudžiamojo persekiojimo šioje valstybėje perėmimo. Generalinės prokuratūros nuomone dokumentai dėl V. Uschopčik’o baudžiamojo persekiojimo perėmimo Baltarusijos generalinei prokuratūrai nebuvo perduoti dėl to, kad iš tuometinio ir vėlesnių atsakymų į teisinės pagalbos prašymus buvo matyti, kad V. Uschopčik’o baudžiamasis persekiojimas Baltarusijoje nebus vykdomas.

Pagal Lietuvos ir Baltarusijos sutarties ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose” 61 straipsnį, kai prašomas išduoti asmuo yra susitariančiosios šalies pilietis, jis kitai susitariančiai šaliai neišduodamas, bet pirmoji šalis įsipareigoja pati perimti baudžiamąjį persekiojimą.

Tokio prašymo Baltarusijai pateikta nebuvo. Pažymėtina, kad Generalinei prokuratūrai nesuteikta teisė spręsti, vykdyti ar ne tarpvalstybinės sutarties nuostatas.

Tai, kad nebuvo atlikti visi reikalingi veiksmai pagal minėtą sutartį, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad Baltarusijai buvo sudarytos sąlygos atsirašinėti ir nevykdyti jokių veiksmų V. Uschopčik’o atžvilgiu, kai, tuo tarpu, perdavus atitinkamus dokumentus ir pareikalavus vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, būtų buvę galima traktuoti Baltarusiją kaip nevykdančią Lietuvos ir Baltarusijos sutarties dėl teisinės pagalbos. Beje, kai kuriuos veiksmus pagal šią sutartį Baltarusija įvykdė: 1994 m. sausio 15 d. Lietuvos piliečiai M. Burokevičius ir J. Jermalavičius buvo išduoti Lietuvai.

1994 m. sausio 10 d. ir 1994 m. kovo 22 d. Lietuvos generalinė prokuratūra vėl pareikalavo išduoti V. Uschopčik’ą, S. Juonienę, V. Lazutką, V. Šein’ą ir kitus asmenis.

1994 m. gegužės 20 d. Baltarusijos prokuratūra atsisakė patenkinti ir šį Lietuvos prašymą ir pareiškė neturinti duomenų apie jų buvimą Baltarusijos teritorijoje.

Į klausimą, ar buvo imtasi kokių nors diplomatinių priemonių primenant, kad Baltarusija nevykdo sutartinių įsipareigojimų, Lietuvos generalinė prokuratūra nurodė, kad Baltarusijai atsakius, jog ji neturi duomenų apie minėtų asmenų buvimą Baltarusijos teritorijoje, toks atsakymas pats savaime nesuteikęs teisinio pagrindo vertinimui, kad Baltarusijos prokuratūra nevykdo tarptautinės bendradarbiavimo sutarties įsipareigojimų.

Iš Lietuvos URM atsakymo matyti, kad iš tiesų nėra duomenų apie tai, kad iki šios dienos būtų buvę imtasi kokių nors diplomatinių veiksmų Baltarusijos atžvilgiu.

Tačiau pastarasis Lietuvos generalinės prokuratūros teiginys nėra pagrįstas, kadangi V Uschopčik’as ir toliau ėjo oficialias pareigas Baltarusijos gynybos ministerijoje. Lietuvos institucijos negalėjo to nežinoti, nes dar 1993 m. sausio 25 d. Baltarusijos prokuratūra pranešė, kad V. Uschopčik’as tęsia karinę tarnybą Baltarusijoje.

1994 m. lapkričio 7 d. Lietuvos generalinėje prokuratūroje buvo priimtas nutarimas patraukti kaltinamaisiais pasislėpusius V. Uschopčik’ą, S. Juonienę, V. Lazutką, V. Šein’ą ir kitus ir paskelbti jų paiešką.

1994 m. lapkričio 12 d. buvo užbaigtas ikiteisminis tyrimas.

Tuo metu galiojusiame 1961 m. Baudžiamojo proceso kodekse (BPK) buvo nustatyta, kad parengtinis tardymas turi būti sustabdytas, jeigu neišduodamas kaltinamasis, be kurio negalima pabaigti parengtinio tardymo. Taigi parengtinį tardymą atlikti nedalyvaujant kaltinamajam nebuvo galima.

Siekdamas spręsti šią problemą, tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas 1994 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 12-05 kreipėsi į Seimą. Atitinkamame rašte buvo nurodyti ne tik 1961 m. BPK trūkumai, kurie neleido laiku ištirti ir išnagrinėti bylas, kai kaltinamieji yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti pas tardytoją, bet ir pateikti siūlymai, kaip jį taisyti.

Šis generalinio prokuroro kreipimasis kartu su BPK pakeitimų projektu buvo perduotas Seimo Pirmininko pavaduotojui Egidijui Bičkauskui. Seimo archyve šie dokumentai yra be jokios rezoliucijos ir be jokios eigos, kadangi tarp nuo 1994 m. lapkričio 1 d. iki 1995 m. gruodžio 31 d. svarstytų BPK pakeitimų projektų šių pasiūlymų nėra.

Taigi, jei įstatymų leidėjas jau anuomet būtų priėmęs prokuratūros siūlomus BPK pakeitimus, Vilniaus apygardos teismas būtų galėjęs išnagrinėti šią bylą dėl visų kaltinamųjų ir baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo klausimai nebūtų buvę aktualūs.

Nesant teisinio pagrindo buvo akivaizdu, kad jokie realūs tolimesnio tyrimo veiksmai negalėjo būti atlikti.

Pakartotiniai pasiūlymai dėl galimų BPK pakeitimų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui iš Generalinės prokuratūros buvo išsiųsti 2010 m. vasario 25 d., tai yra praėjus beveik 14 metų po to, kai teismas dalį bylos dėl tų Lietuvai neišduotų kaltinamųjų grąžino tirti toliau.

Šiuos pasiūlymus TTK nedelsiant įregistravo, aš pats buvau šio įstatymo projekto teikėjas, atitinkamo įstatymo pataisos buvo priimtos 2010 m. gruodžio 23 d. ir įsigaliojo nuo 2010 m. gruodžio 31 d.

Tad galima teigti, kad Generalinės prokuratūros vadovybė galėjo rodyti didesnę iniciatyvą, kad būtų svarstomi Seimui pateikti atitinkami BPK pakeitimai, kurie pašalintų teisines kliūtis užbaigti tyrimą, bylą perduoti teismui ir teisti užsienio valstybėse pasislėpusius asmenis už akių.

Bylų atskyrimo pasekmės

1996 m. birželio 19 d. buvo patvirtinta kaltinamoji išvada. Vilniaus apygardos teismui perduoti 317 tomų dėl 51 kaltinamojo (įskaitant esančius Lietuvoje M. Burokevičių, J. Jermalavičių, J. Kuolelį ir kitus – iš viso 6), taip pat ir dėl tų, kurie pasislėpę kitose valstybėse (įskaitant V. Uschopčik’ą). Jie buvo kaltinami nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis, antikonstitucinių organizacijų kūrimu, kenkimu ir kitais nusikaltimais (Karo nusikaltimai BK numatyti tik 1998 06 09 įstatymu, įsigaliojusiu 1998 06 24).

Vilniaus apygardos teismas 1996 m. spalio 9 d. tvarkomajame posėdyje priėmė nutartį, kuria M. Burokevičių, J. Jermalavičių, J. Kuolelį, L. Bartoševičių, S. Mickevičių ir J. Prokopovič‘ių atidavė teismui, tačiau priėmė sprendimą dėl kitų kaltinamųjų baudžiamąją bylą išskirti ir grąžinti ją tyrimui papildyti. Šį sprendimą teismas iš esmės motyvavo tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu neapklausus 42 kaltinamųjų apie jiems pareikštų kaltinimų esmę, baudžiamoji byla jų atžvilgiu negali būti nagrinėjama teisme.

Kita vertus, kai 1996 m. spalio 9 d. dalis bylos buvo atskirta (dėl V. Uschopčik’o ir kitų ieškomų kaltinamųjų), teismo nutartyje nebuvo išspręstas atskiriamų dokumentų perdavimo prokuratūrai klausimas. Dokumentai prokuratūrai buvo perduoti tik po to, kai Vilniaus apygardos teismas 1999 m. rugpjūčio 23 d. priėmė nuosprendį. Prokuratūroje perduota bylos medžiaga buvo užregistruota tik 1999 m. spalio 25 d., tai yra praėjus daugiau kaip trejiems metams po atskyrimo.

Į klausimą, kas buvo atsakingas už atskirtos bylos dokumentų perdavimą prokuratūrai, nes dėl to joje trejus metus nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai, Generalinė prokuratūra atsakė, kad nurodytu trejų metų laikotarpiu jokie proceso veiksmai ir negalėjo būti atliekami, nes visi įrodymų rinkimo veiksmai jau buvo atlikti iki 1996 m. birželio 19 d., o minėti 42 kaltinamieji pasislėpė nuo tyrimo ir nebuvo išduoti Lietuvos Respublikai.

Svarbu ir tai, kad tuo metu galiojęs BPK iš viso nenumatė galimybės baudžiamąją bylą perduoti teismui dėl asmenų, kurie slapstosi. Vadinasi, galima konstatuoti, kad žmoniškieji ištekliai parengiant ir perduodant teismui didelės apimties bylą nebuvo naudojami efektyviai.

Septyneri metai nesuprantamo neveikimo

Dar 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Baudžiamasis kodeksas, kurio 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta: „Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą (101 straipsnis), okupuotos valstybės civilių trėmimą (102 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais (103 straipsnis), civilinių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotose pajėgose (105 straipsnis), draudžiamą karo ataką (111 straipsnis).“

Nežiūrint to, kad minėta BK 3 straipsnio 3 dalies redakcija įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., tik 2010 m. gegužės 6 d. Lietuvos generalinėje prokuratūroje priimtas nutarimas pripažinti V. Uschopčik’ą įtariamuoju padarius BK 100 straipsnyje numatytą nusikaltimą, tai yra praėjus 7 metams po to, kai atsirado teisinis pagrindas tokį įtarimą pareikšti.

Svarstant šią išvadą TTK posėdžiuose iš Generalinės prokuratūros buvo gautas paaiškinimas, kad pranešimai apie įtarimus pagal BK 100 straipsnį buvo surašyti tik po 2010 m. vasario 25 d. įtariamojo V. Uschopčik’o apklausos.

Taigi V. Uschopčik’ui ir kitiems įtariamiesiems inkriminuojamos veikos galėjo būti perkvalifikuotos į BK 100 straipsnį nelaukiant, kol praeis minėti 7 metai. Akivaizdu, kad nelaukiant šios dienos galima buvo imtis priemonių pavesti specialistams nustatyti ir sveikatos sutrikdymo laipsnį pagal naujas Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles (įsigaliojo 2003 m.).

Į TTK klausimą, kam buvo pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą nuo 2003 m. gegužės 1 d., Generalinė prokuratūra atsakė, kad nuo 1999 m. spalio 26 d. iki 2003 m. spalio 21 d. tyrimą šioje byloje atliko tyrimo grupė, kuriai vadovavo Generalinės prokuratūros prokuroras S. Gedvilas (prokuratūroje nebedirba). Nuo 2003 m. spalio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d. tyrimą atliko Generalinės prokuratūros prokurorė G. Vareikytė. Nuo 2010 m. gruodžio 29 d. tyrimą atlieka tyrimo grupė, vadovaujama Generalinės prokuratūros prokuroro S. Slapšinsko.

Aplaidumas ar kažkas daugiau?

Visa tai parodė, kad tuo metu Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, organizuodama 1991 m. sausio 13-sios, Medininkų ir kitų su jomis susijusių bylų tyrimą, ne visada laikėsi baudžiamojo proceso principo procesinius veiksmus atlikti per įmanomai trumpiausią laiką, siekiant išsamiai ir kuo greičiau nustatyti ir patraukti atsakomybėn nusikalstamas veikas padariusius asmenis. Tai rodo ir tas faktas kad ši byla, nepaisant jos sudėtingumo ir svarbos Lietuvai, nuo 2003 m. spalio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d. buvo pavesta tirti vienam Generalinės prokuratūros prokurorui. Atsižvelgiant į tai, kad atskirų įtariamųjų veikos pagal 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio BK 100 straipsnį buvo perkvalifikuotos tik po 7 metų, tuometė Generalinė prokuratūra nesiėmė visų įmanomų veiksmų, kad Sausio 13-osios bylos kaltininkų veikos būtų tinkamai teisiškai įvertintos. Taip pat Seimui nepriėmus Generalinės prokuratūros 1994 m. pateiktų įstatymų projektų, kuriuose buvo numatyta galimybė ištirti ir išnagrinėti už akių bylas dėl tų kaltinamųjų, kurie yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti, Generalinė prokuratūra iki 2010 m. vasario 25 d. nesikreipė į Seimą ar atitinkamą komitetą, kad minėti projektai būtų svarstomi.

Dar daugiau: nesant teisinio pagrindo, Sausio 13-osios įvykių byla 1996 m. negalėjo būti perduota į Vilniaus apygardos teismą, o ją atidavus ir teismo tvarkomajame posėdyje priėmus sprendimą bylą dėl pasislėpusių kaltinamųjų išskirti ir grąžinti ją tyrimui papildyti – trejus metus nebuvo tinkamai sprendžiamas jos perėmimo į Generalinę prokuratūrą klausimas. Tuo pačiu galima konstatuoti, kad žmoniškieji ištekliai parengiant ir perduodant teismui didelės apimties bylą nebuvo naudojami efektyviai.

Negalima pamiršti ir to, kad 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos BK, Generalinė prokuratūra nesiėmė priemonių pavesti specialistams nustatyti nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo laipsnį pagal naujas Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles.