Valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasiekė triuškinančią pergalę Seimo rinkimuose, nes žadėjo permainas valstybėje. Tie pažadai buvo labai laukiami ir žmonės tuo patikėjo. Artėjant pavasario sesijai, Vyriausybė pateiks įstatymų paketą, kuris pradės ilgai lauktus pokyčius, bet ne visi rinkimų laimėtojai buvo atviri ir sąžiningi prieš savo rinkėjus. Iš tikrųjų pusė Seimo jokių reformų nenori.

Lietuva nepajėgi konkuruoti su Vakarų Europa

Lietuva po 12 metų buvimo Europos Sąjungoje vis dar yra atsilikėlė, ir nepaisant mūsų gerėjančių ekonomikos rezultatų, nepajėgiame konkuruoti su Vakarų Europa, kuri vilioja gabiausius mūsų talentus. 2015–2016 m. fiksavome rekordinius emigracijos srautus. Šių metų sausis – dar vienas emigracijos rekordas.

Atrodytų akivaizdu, kad reikia keisti valstybės mechanizmą iš esmės, nes taip amžinai negali tęstis. Taip, ekonomika auga, bet 2–3 proc. per metus yra niekingai mažai, jeigu norime pasivyti Vakarų Europą.

Estijos pavyzdys rodo, kad stabilizuoti gyventojų migraciją galima, kai vidutinės pajamos pradeda suktis apie 1 tūkst. eurų. Estija jau antrus metus fiksavo daugiau imigruojančių žmonių nei išvykstančių. Lietuvoje vidutinės pajamos siekia apie 640 eurų, tačiau mūsų šalis pasižymi dar ir didele socialine nelygybe bei dideliais turtiniais skirtumais tarp Vilniaus ir regionų.

Kol nesugebame pritraukti investicijų, vykdyti efektyvios regionų politikos, tol nesugebėsime konkuruoti su Vakarų Europa, o pasekmės – nevaldoma emigracija.

Reformatoriai prieš stagnatorius

Matant tokią prastą Lietuvos ekonominę ir socialinę būklę, atrodytų akivaizdu, kad būtinos reformos. Tą prieš rinkimus žadėjo liberalai, konservatoriai ir valstiečiai žalieji. Tokia atrodė ir natūrali būsima koalicija, nes socialdemokratai per 4 metus, 2012–2016 m., įrodė, kad jiems rūpi ne valstybė, o tik „zadanijos“ ir „vijūnėlės“. Vis tik kai kurių veikėjų pastangomis, valstiečiai sudarė koaliciją su socialdemokratais, ir Vyriausybė netruko sulaukti nepasitenkinimo. kai padvelkė inovacijomis Ministro Pirmininko kanceliarijoje, „Lietuvos geležinkeliuose“, „Registrų centre“, o kur dar „specialistų“ atleidimai „Vilniaus vandenyse“.

Ne tik socialdemokratai nenori šalyje pokyčių, tokių stagnatorių yra visose partijose ir visose frakcijose. Tai žmonės, kurie savo politinį kapitalą kraunasi priešindamiesi bet kam, bet kur ir bet kada. Amžinai nepatenkinti, visus aplink juodindami ir bumbėdami jie stengiasi pasirodyti prieš rinkėjus.

Antra Seimo narių stagnatorių grupė, kuri nenori jokių permainų, yra dabar labai gerai besijaučiantys verslininkai milijonieriai, kurie turi vilų šiltuose kraštuose arba tarpsta korupciniuose voratinkliuose ir bijo dėl savo bei savo draugų gerovės.

Reformos būtinos

Kiekviena reforma yra sudėtingas procesas, nes daliai žmonių tai reikš atleidimą iš darbo, institucijos uždarymą, teisių sumažėjimą, bet reformos būtinos, jeigu norime judėti į priekį. „Vilniaus vandenyse“ teko atleisti kelis šimtus darbuotojų, bet vanduo atpigs 600 tūkst. vartotojų.

Lietuva yra per daug nelanksti, lyginant su kitomis šalimis, o jeigu norime pavyti Vakarų Europą, turime būti geresni ir patrauklesni. O gal stagnatoriai yra teisūs, nieko nereikia daryti? Kai vyksta reforma, visada garsiau girdime nepatenkintus, bet turime matyti visą vaizdą. Jauni žmonės, kurie yra būsima Lietuva, aiškiai rodo nepasitenkinimą emigruodami. Kiek dar tai tęsis?

Kol kas negirdėti jokių žadėtų pokyčių mokesčių, migracijos ar regionų politikoje. Tai kelia nerimą, ar nebus atsitraukta?

Jeigu Sauliaus Skvernelio vyriausybė tęsės pažadus ir atneš reformų paketą į Seimą kovo mėnesį, tų įstatymų svarstymas bus ne kova tarp pozicijos ir opozicijos, ar tarp konservatorių ir socialdemokratų, tai bus balsavimas tarp reformatorių ir stagnatorių.