Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

Gerbiamieji iškilmingo posėdžio dalyviai, šiemet švęsime brangią sukaktį, Kovo 11-osios Lietuvai – trisdešimt. Apgynėme ją prieš 29 metus – visada būsime dėkingi tiems, kuriems ta diena buvo paskutinė, niekada nepamiršime ir pasakosime vaikams, koks stebuklas tuomet įvyko. Norime, kad mūsų valstybė būtų gyva, kad ji augtų, gyventų ir išliktų. Mes pažįstame išorės priešus – ilgus šimtmečius ten beveik niekas nesikeičia. Laimei, esame dar labiau budresni ir besistengiantys stiprinti savo gynybą bei atsparumą. Mes žinome ir priešus viduje – pasitaikantis abejingumas, godumas, atjautos stygius, nepasitikėjimas aplink esančiais. Tai trukdo mūsų valstybei tapti sėkmingesne. Mums reikia stipresnės kovos dvasios ir tikėjimo, kad kiekvienas galime prisidėti prie laimėjimo. Nes iš visuomenės, kurioje pradeda tarpti nepasitikėjimas, labai lengva atimti Valstybę. Per okupaciją Lietuva išsaugojo valstybingumo svajonę, nes buvo drąsių, ryžtingų, kraštą ir jos žmones mylinčių žmonių. Albinas Kentra buvo vienas tų, kuris neprarado tikėjimo ir pasitikėjimo Lietuvos praeitimi ir ateitimi.

Prieš 15 metų, sausio 12 dienos vakare, ėjom su bičiuliais Totorių gatve Vilniuje, kur atvertos pastato durys kvietė užeiti vidun. Ant betoninių grindų ir tarp plikų sienų būriavosi žmonės. Čia Albinas Kentra buvo įrengęs savo vaizdo archyvų peržiūrą, skirtą sausio 13-jai. Taip pirmą kartą „Miško brolių namuose“ sutikau gerbiamą Albiną, kuris nustebino savo energija, sklandžiu bei tiksliu pasakojimu. Jis minėjo, kaip tomis dienomis anglų kalba jam teko duoti interviu užsienio žurnalistams apie Rusijos agresiją Lietuvoje. Pasakojo, kad jo filmuoti kadrai per žinių tarnybas apskriejo pasaulį. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Albinu Kentra. Šioje salėje yra žmonių, kurie jį, kaip bičiulį ir bendražygį pažįsta kur kas ilgiau. Komisijai paskelbus, kad jis tampa Laisvės premijos laureatu sulaukiau daug džiaugsmo ir sveikinimo žinučių. Tai ir jo kraštiečiai šilališkiai, ir akademinės bendruomenės bendradarbiai, ir Kovo 11-osios Akto signatarai.

Albinas gimė 1929 metais Gūbrių kaime, Šilalės apylinkėse, Onos ir Juozapo šeimoje. Juozapas buvo tų laikų  inovatyvus ūkininkas, taip pat jis turėjo norą, kad Šilalė taptų mūriniu miesteliu, todėl savo lėšomis nupirko žemės sklypą, kuriame buvo molio, tinkamo plytų gaminimui. Mama, gimusi Čikagoje, buvo šeimos šerdis, ji įvairiapusiškai ugdė ne tik savo, bet ir kaimynų vaikus. Pavyzdžiui, rengdavo literatūrines popietes, kur buvo skaitomi Vakarų Europos rašytojų kūriniai. Jai buvo labai svarbi Lietuvos istorija, ir, savaime suprantama, Lietuvos ateitis. Todėl labai sąmoningai pasirinko ne pasitraukti iš Lietuvos, o pasilikti ir ginti ją nuo okupacijų. Pasipriešinime dalyvavo visa šeima: keturi sūnūs tapo partizanais, dvi dukros ir pati mama – ryšininkėmis. Albinas buvo jauniausias, 16 metų davė priesaką Šilalės miškuose, lygiavosi į savo brolį Joną Kentrą-Rūtenį. Jis buvo Butigeidžio rinktinės vadas, Žemaičių apygardos štabo narys. Garsėjo kaip griežtas ir teisingas partizanas. Visos šeimos likimas niūrus. Albinas Kentra sovietų, kaip nepilnametis, buvo nuteistas 10 metų lagerio. Už Uralo kalnų, iš Karabaso į Spasko lagerį su kitais kaliniais buvo kelias dienas varomas pėsčiomis. Šiame lageryje kalėjo rusų rašytojas Aleksandras Solženycinas, įvairių tautybių inteligentai – diplomatai, mokslininkai, gydytojai, kultūros žmonės.

Iš lagerio Albinas per klaidą išėjo kita pavarde, todėl galėjo įstoti ir baigti Vilniaus Universitetą –  anglų kalbos ir literatūros studijas. Čia prasidėjo kitokia jo kova. Įkūrė anglų kalbos audiovizualinį centrą, kuriame studentai galėjo mokytis užsienio kalbų, klausytis laisvojo pasaulio radijo laidų. Tai buvo pasipriešinimo veikla prieš sovietinę okupaciją, siekis tinkamai išmokyti studentus užsienio kalbų, atidaryti langą į Vakarų pasaulį ir bent trumpam išvaduoti iš sovietinės propagandos. Universiteto laikotarpis žymi ir pastangas įtvirtinti Lietuvos kultūrą. Albino užsispyrimo ir sumanumo dėka pogrindiniais būdais geriausiais lietuvių dailininkų darbais buvo išpuoštas Vilniaus universitetas, tai išlikę iki mūsų dienų.

Albiną Kentrą – žmogų su kamera – matome beveik visuose istorinės atminties renginiuose. Bet ne ant scenos, sakantį kalbas, nors pasakyti jis tikrai turi ką. Matome jį su vaizdo kamera, kuriantį archyvą Lietuvai. Fiksuoti Lietuvos kultūros įvykius pradėjo daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, jo dėka yra puikios medžiagos iš Vilniaus Universiteto 400-ųjų metų paminėjimų.

Prasidėjus Atgimimui dauguma susibūrimų, mitingų, vedusių į Lietuvos Nepriklausomybę, yra išsaugoti Albino vaizdo juostose. Sukaupta virš 20 tūkstančių valandų filmuotos medžiagos. Sausio 13-osios išvakarėse užfiksuotas Spaudos rūmų šturmas iš televizijos ekranų pasiekė visą pasaulį. Tai buvo itin svarbus darbas, kaip ir jo kreipimaisi į Vakarų valstybių vadovus. Puikiai mokėdamas keletą užsienio kalbų, dėl Lietuvos laisvės reikalo jis rašė laiškus Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Japonijos vadovams, iš jų gavo ir atsakymus.

Albinas Kentra yra vienas iš „Miško brolių namų“ kūrėjų. Užsienio lietuviai, kiti rėmėjai aukojo šiam projektui lėšas. Pastatas prikeltas iš griuvėsių ir labai tikiuosi, kad jame galiausiai bus galima įgyvendinti gražią ir labai svarbią misiją – įrengti atvirą visuomenei istorinės atminties centrą, kuriame būtų vaizdo, dokumentų archyvas, biblioteka.

Šiandien šį medžiaga pasaulio istorikams žinoma Albino Kentros dėka. Johanesas Rasmusenas (Johanes Rasmussen) iš Danijos, „Baltijos iniciatyvos ir tinklo“, skirto vieni kitų pažinimui tarp šalių ir vienijančio 140 muziejų bei organizacijų, įkūrėjas sako, kad Albinas Kentra yra vienas geriausių savo šalies ambasadorių, per kurio asmeninę istoriją Vakarų Europos valstybės suprato Baltijos šalių patyrimus.

Laiminga Valstybė, kurioje yra tokių žmonių kaip Albinas Kentra – darbštus, drąsus, po išbandymų atsitiesęs, atradęs savo pašaukimą. Jo pasirinkimas skirti savo laiką Lietuvai nebuvo vienkartinis projektas, tai yra jo gyvenimo kasdienybė. Laiminga valstybė, kurią gynė 1863 metų sukilėliai, Nepriklausomybės kovų dalyviai, partizanai, Sausio 13-osios Laisvės gynėjai – neabejingi žmonės. Jie, jų pavyzdys atvedė į Kovo 11-osios Lietuvą.

Užvakar per LRT televiziją girdėjau užduotą klausimą brazilei, kuri atvažiavo čia mokytis lietuvių kalbos. Jos klausė: kokia pirma mintis šauna, kai išgirstat „Lietuva“. Ji atsakė – „laisvės ieškotojai“, „laisvės siekiantys“. Tai bene gražiausia ir, manau, taikliausia asociacija.

Vis svarstome, kas galėtų būti šiuolaikinės Lietuvos identitetas, atspirties taškas. Yra sakančių, kad kovojanti partizanų Lietuva negali juo būti, nes visas pasakojimas galiausiai susiveda į bunkerį, skausmą ir kentėjimus. Negaliu pritarti tokiai nuomonei, nes Laisvės kovas, kaip ir Sausio 13-osios kovą, matau kaip tikėjimą, drąsą, veržlumą ir, galiausiai, pergalę. Ir nuo mūsų priklausys, ar mes pasirinksim kalbėti tik apie skausmą, ar vis tik, suprasdami jį ir užjausdami, sugebėsim matyti pergalę ir pasididžiavimą.

Į pergales veda drąsa, darbas ir jausmui atvira širdis. 2019-aisiais Lietuvą džiugino jos talentingi žmonės – nuo Venecijos liūtų ir operos scenų, iki pasaulio plaukimo baseinų bei smiginio taikinių. Manau, kad čia atsispindi tos pačios savybės, kurios lydėjo mus šimtmečiais: drąsa pasipriešinti blogiui arba pakeisti kažką aplink save; darbštumas puoselėti žingeidumą ir nepasiduoti, nors būna begaliniškai sunku; jausmui atvira širdis – užjausti bei padėti silpnesniems, dovanoti aplinkiniams džiaugsmą, gebėti kurti.

Ačiū laisvės gynėjams, ačiū Albinui Kentrai, „žmogui su kamera“, už drąsą, darbštumą ir atvirą širdį. Ačiū už laisvę, nes tai yra labai gražus dalykas.

Seimo kanceliarijos (aut. Olga Posaškova) nuotrauka.