Šiandien Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Ingrida Šimonytė spaudos konferencijoje apie senstančioje visuomenėje kylančius sveikatos apsaugos ir socialinių iššūkius, pažymėjo, jog reikia užtikrinti paslaugų, kurios leistų pasirūpinti tiek sergančiais artimaisiais, tiek ir slaugantiesiems neleistų iškristi iš darbo rinkos ir aktyvaus socialinio gyvenimo, teikimą.

„Kalbant apie gydymo įstaigų pertvarką, atrodo, kad sprendimų priėmėjai ignoruoja paprastą faktą: savivaldybės, kuriose yra ypač didelė dalis pagyvenusių žmonių, rizikuoja netekti gydymo įstaigų, vietoj to joms siūlant slaugos paslaugas, kurios nėra pagrindinis ten gyvenančių žmonių poreikis. Tuo tarpu sveikatos priežiūros paslaugos, reikalingos žmonėms savivaldybėse, gali tapti tiesiog neprieinamos – taip dalį visuomenės tiesiog nurašant ir atribojant. Kalbant aiškiau, problemą sudaro du aspektai: pirmasis – paslaugos yra prieinamos tik labai mažai daliai mūsų visuomenės, antra – tos paslaugos yra priklausomos nuo finansinės paramos, kurią mes gauname iš Europos Sąjungos lėšų. Pasikeitus jų apimčiai, kils iššūkių, kaip integralią pagalbą tęsti ateityje, jau nekalbant apie tai, kad privalėsime paslaugas plėsti“, – teigė I. Šimonytė.

Kartu parlamentarė pažymėjo, jog valdančiųjų negebėjimas priimti sprendimus – yra dabartinės sumaišties šaltinis.

„Ta nežinia, negebėjimas priimti ilgalaikių strateginių sprendimų, kurie leistų užtikrinti, kad mes šią problemą bandome spręsti – pagrindinis dabartinės sumaišties šaltinis, tiek socialinių paslaugų, tiek ir regiono gydymo įstaigose. Labai tikiuosi, kad dabartinė valdančioji dauguma tikrai ras savyje dvasios atsakyti į nerimą keliančius klausimus ir tuo pačiu atsimerks, nes šiandien daugiau nei 100 000 žmonių negauna pagalbos, kuri jiems labai reikalinga, o labai didelė dalis žmonių neturi artimųjų, kurie galėtų jais pasirūpinti. Tai – didelė ir auganti problema, ir jei jos nespręsime šiandien – ateityje ją turėsime spręsti gerokai brangiau“.  

Spaudos konferencijoje dalyvavęs Molėtų ligoninės direktorius Vaidotas Grigas teigė, jog problema tik didėja dėl labai greitai senstančių Lietuvos regionų.

„Reikėtų pagaliau neignoruoti kylančių problemų, negriauti to, kas sukurta – per šešerius eksperimentinius metus, kai teikiamos integralios paslaugos, yra ne tik pastatai, bet ir žmogiškieji ištekliai – tai reikia pritaikyti esamiems poreikiams užtikrinti. Manyčiau, jog visos paslaugos turėtų būti teikiamos viename centre: socialinės ir medicininės paslaugos, koordinuojant veiksmus visose gydymosi stadijose: žmogui dar esant namuose, jam atvykstant į stacionarą ir paskui vėl sugrąžinant jį į namus. Deja, bet šiandien užsimerkiama prieš mažuosius rajonus, paslaugų juose poreikį ir būtinybę. Baisiausia, jog šiandien nėra jokio plano, kas bus daroma toliau“, – sakė V. Grigas.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė Ramunė Jurkuvienė pažymėjo, jog atskirti socialines ir medicinines paslaugas būtų pernelyg didelė prabanga.

„Žmogui turi būti teikiama integrali pagalba, kuri remiasi į paciento poreikius orientuotu modeliu ir komandiniu darbu. Šie du principai turi padėti integruoti abi sistemas. Labai gera terpė būtų mažos ligoninės, kurios galėtų tai daryti. Kiekvienoje savivaldybėje toks integralios pagalbos eksperimentas jau pasiteisino. Mano manymu, paslaugos turi būti plečiamos ir teikiamos. Tikiu, kad pasibaigus Europos Sąjungos pinigams, bus rastos papildomos lėšos ir toliau plėtojamos būtinos paslaugos regionuose“, – teigė doc. R. Jurkuvienė.

Spaudos konferencijoje dalyvavęs mokymų ir konsultacijų įmonės „TMD Partners” partneris Deividas Rafanavičius išskyrė tai, jog Lietuvoje turime per 75 000 žmonių, kurie yra darbingi, bet jų darbo rinkoje nėra, nes jie privalo rūpintis savo sergančiais artimaisiais. „Jei sutvarkytume šią problemą – turėtume daugiau darbo jėgos ir plėtros Lietuvos regionuose“, – akcentavo D. Rafanavičius.

Galų gale Seimo narė I. Šimonytė, apibendrindama spaudos konferenciją teigė, jog esame taške, kai turime ištraukti galvą iš smėlio, pamatyti 100 tūkst. pagalbos negaunančių Lietuvos žmonių, ir priimti sprendimus, kurie pratęstų šešerius metus gerai veikiančią integralios pagalbos sistemą:

„Turime matyti šią problemą ne  kaip optimizavimo klausimą – turime grįžti prie paciento ir jo buvimo dėmesio centre bei sutarimo, kokios paslaugos jam reikalingos. Taip galėtume užtikrinti tai, apie ką mėgstame daug postringauti – orią senatvę“.

Išsamiai spaudos konferenciją galite peržiūrėti čia.