Pirmoji. Nepaisant to, kad URM yra „horizontali“ institucija, t. y. koordinuojanti visų valstybės institucijų veiklą santykiuose su užsieniu, per septynerius savo vadovavimo metus vadovavimą Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, ministras „pasiekė“, kad ji taptų menkiausiai finansuojama LR Vyriausybės institucija. Anksčiau buvusią prestižinę tarnybą palieka patyrę diplomatai, o pakaitos jiems ieškoma jau ir viešais URM skelbimais įsidarbinti.

Antroji. Lietuvos diplomatai finansuojami tik „išgyvenimą palaikančiu“ režimu, nors dirbama su itin jautria valstybės interesams bei saugumui informacija. Taip jie tampa galimai pažeidžiami užsienio valstybių specialiosioms tarnyboms.

Trečioji. Ministras Linas Linkevičius taip ir nesugebėjo mobilizuoti LR Vyriausybės ir Prezidentės Dalia Grybauskaitės politinės valios vykdyti proaktyvią politiką Europos Sąjungoje Astravo AE statybos klausimu. Nebuvo net bandyta pakartoti principingos ir tvirtos Lietuvos užsienio politikos praktikos, kuri buvo sėkmingai įgyvendinta 2008 m., kai Lietuva blokavo ES derybų mandatą su Rusija, nes į jį nebuvo įtraukti Lietuvai gyvybiškai reikšmingi klausimai (tokie kaip Lietuvai nutrūkęs naftos tiekimas naftotiekiu „Družba“, Rusijos įšaldyti konfliktai Gruzijoje ir Moldovoje, atsisakymas bendradarbiauti tiriant Sausio 13-sios ir Medininkų žudynes bei dėl pagalbos tremtiniams grįžtant į Baltijos valstybes). Astravo AE klausimu apsiribota proginiais viešais „susirūpinimo“ pareiškimais.

Ketvirtoji. Ministras Linas Linkevičius buvo vienas tarp tų, kurie pirmiausiai tarp ES užsienio reikalų ministrų, 2016 m. palaikė ES sankcijų atšaukimą Baltarusijai, tuo pačiu atsisakydamas vieno iš galimai efektyviausių Lietuvos valstybei būdų pasiekti, kad nesaugios Astravo AE klausimas taptų bendros ES išorinės politikos vienu svarbiausių klausimų.

Penktoji. Ministras Linas Linkevičius ne kartą viešai suabejojo kompetentingų Lietuvos institucijų (tarp jų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) nuomone ir išvadomis, dėl kai kurių žymių pokario pasipriešinimo partizanų didvyrių, tuo iš esmės patvirtindamas Kremliaus brukamą propagandą bei kompromituojant visą Lietuvos pasipriešinimo okupantams istoriją ne tik valstybės viduje, bet ir tarptautiniu mastu.

Šeštoji. Per savo kadencijos metus Linas Linkevičius „pagarsėjo“ dvigubų standartų taikymu skiriant asmenis į Valstybės diplomatinę tarnybą ar į atsakingas pareigas joje, tai darant išoriškai teisėtai, tačiau iš principo laužant visas karjerą ir kompetencijų augimą turėjusios užtikrinti vidaus taisykles. Tokie paskyrimai žlugdo Lietuvos diplomatų motyvaciją ir priverčia daugybę gabių žmonių palikti tarnybą nematant perspektyvų. Būtina išlaisvinti URM nuo partinio nepotizmo.

Septinta. Dėl URM vadovo taikomo „politinio veikimo metodo“ dažnai gilias dvišales arba trišales konsultacijas su artimiausiais savo partneriais pakeičia ministrų ar valstybės vadovų daugiašaliai susitikimais Briuselio institucijose – „susitikimai paraštėse“.

Tačiau toks bendravimo formatas, kaip ir ministro taikoma „twitterinė diplomatija“, nėra pakankamas užmegzti tvirtą tarpvalstybinį dialogą, įsigilinti į abipusių santykių problematiką ir ieškoti bendro supratimo. Geriausias to pavyzdys, susiklosčiusi tarpvalstybinių santykių situacija su Latvija dėl pastarosios požiūrio į galimą ekonominį bendradarbiavimą su Baltarusija ir Rusija, perkant elektros energiją iš grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančios Astravo AE.

Manau, kad net vienas ar du iš čia išvardintų ministro Lino Linkevičiaus (ne)padarytų darbų priverstų kiekvieną atsakingą politiką atsisakyti savo įgaliojimų. Tam, kad ateityje galėtume tikėtis labiau atskaitingos politikos, Lietuvoje ypač svarbu stiprinti Vakarietiškos demokratijos tipo politinę kultūrą.