Aplinkos reikaluose užvirė tirštokas chaosas. Gal jau senokai nebereikia stebėtis, kad partija, atėjusi valdžion su pavadinimu „žalieji“, neturi nieko bendro su vakarietiška politine mintimi, kurios svarbiausias uždavinys – tausoti aplinką. Už tokią pagrįstą abejonę lietuviški „žalieji“ užblokavo Aušros Maldeikienės narystę Žaliųjų frakcijoje Europos Parlamente.
Kadencijos pradžioje dar atrodė viskas pusėtinai – galbūt stigo patyrimo, greičio, bet bent nebuvo įsivaryta į kampą. Tačiau per porą metų ir tai puikiai pavyko. Dabar jau virš mūsų visų galvų – profesionalumo triumfas sutverto chaoso pavidalu. Nusivilia ne tik NVO sektorius, sistemoje dirbantys, su kuriais iš Aplinkos ministerijos beveik nevyksta dialogas, nusivilia ir tie, kurie rašė LVŽS partijai rinkimų programos aplinkos dalį.
Ir štai, Lietuva atsidūrė tokioje situacijoje, kai aplinkos sektoriuje turėjusi vyrauti darna virto į miško kirtimų kvotų didinimą, pamišėlišką žaliųjų miesto erdvių retinimą (miesto medžių kirtimui suvaldyti ministerija jau antrus metus ruošia Želdynų įstatymo naują redakciją, o kol jos nėra, ministras kiekvieną atvejį bando stabdyti savo garbės žodžiu – belieka jėgų palinkėt!), ir kažkokius abejotinus bandymus iškirstus medžius palikti Lietuvoje. Lyg ir kilnus tikslas. Bet.
Ar stambiam verslui tikrai reikia daryti nuolaidą ir parduoti mišką pigiau 20-40 proc. nei pernai? Ar tikrai tai paskatins verslą sukurti daugiau pridėtinės vertės būtent čia, Lietuvoje, o gal tik atneš didesnius pelnus didžiosioms medienos pramonės įmonėms? Ar tiesa, kad gali būti jog Vyriausybės iniciatyva sumažinta kaina gali būti mažesnė net nei savikaina ir vis tiek medžiai turės būti parduodami? O prireikus sumažinti atvertą biudžeto skylę, ar už tai turėsim visi mes sumokėti?
Ministras nesako, kiek biudžetas neteks, bet Valstybinių miškų urėdijos vadovas pateikia skaičių – apie 70 mln. eurų. O juk biudžetą galėtų papildyti pinigai, skirti mokytojų, medikų, bibliotekininkų algų didinimui. Kodėl subsidijuojamas būtent šis verslas? Ar panašių nuolaidų gali tikėtis ir kitų sektorių atstovai, ar iš esmės tik medienos pramonėj keletas stambiųjų?
Institucijos, prižiūrinčios skaidrumą, STT, pačios Vyriausybės kanceliarijos teisės grupė pasakė, kad valstybei toks sprendimas nuostolingas, bet Vyriausybė vis tiek jį priėmė. O į Konkurencijos tarybą pasirodo iš viso buvo nesikreipta pastabų, matyt, nujausta, kad atsakys kritiškai. Todėl, kad tai – politinis sprendimas „iš aukščiau“. Tada neberūpi nei paaiškinti visuomenei, nei atsižvelgti į kritines specialistų pastabas – mes patys žinom ir darom, kaip mums reikia. Beje, valstybės įmonės, kuri turės užtikrinti pigios medienos pasiūlą – Valstybinių miškų urėdijos vadovas, matyt matydamas, kad nepavyks įgyvendinti planų, bandė atsistatydinti, bet ministras nepaleido. Tad, visa atsakomybė už ateities nuostolius dėl valstybinių miškų tenka Ministrui Pirmininkui ir aplinkos ministrui. Tik dar daugiau klausimų kelia tai, kad iš jų iki šiol negirdime įtikinamų paaiškinimų, nei kodėl tas sprendimas buvo būtinas, nei kaip bus kompensuoti biudžeto praradimai, nei kaip bus užtikrinta, kad valstybiniai miškai bus saugomi ir tausojami.
O dar brandinamos neaišku kuo pagrįstos iniciatyvos dėl privačių miškų: keičiamas mokestis – iš dabartinio 5 proc. nuo parduotos medienos, į tokį, kurį mokėtų visi turintys miško, po 5 proc. miško vertės nuo kiekvieno hektaro. Teigiama, kad taip siekiama paskatinti kirtimus privačiuose miškuose. Ne visi miškų savininkai tokiais tapo savo noru – jiems valstybė pasiūlė grąžinti žemę tokia forma. Yra daug tokių privačių savininkų, kurie turi mažas pajamas, iš ko jie susimokės? Matyt, arba kirsti kasmet, arba įsipareigoti ministerijai, kad išvis nebekirs, arba parduoti šią nuosavybę. Ar tai nėra teisės disponuoti privačia nuosavybe suvaržymas? Kam tokio mokesčių keitimo reikia ir kodėl, niekas nepaaiškina. Ar taip siekiama kompensuoti biudžeto praradimus dėl valstybinių miškų medienos kainos sumažinimo?
„Miškų reforma“ buvo daroma tam, kad pinigai už valstybiniuose miškuose nukirstą medieną nepasiklystų proskynose, kad papildytų valstybės biudžetą, kad būtų daugiau skaidrumo. Bet sugadinti gerą užmojį galima tiesiog ministro įsakymais – kirtimų kvotų didinimu, kainos už medieną mažinimu ir pan. Miškas – tai valstybės resursas, už jį turi būti tinkamai sumokėta, o valstybė turi iš jo uždirbti. O ką galime padaryti, kad sukurtume daugiau pridėtinės vertės iš miško? Reikia neapsiriboti vien prekyba rąstais, lentų pjovimu ir pjuvenų gamyba, reikia šiame sektoriuje investuoti tiek lėšų, tiek kūrybiškumo ir išmanumo. Matyt, kad „žaliųjų“ Vyriausybė didindama kirtimus siekia padėti išlaikyti medienos pramonės sukurtas darbo vietas. Tačiau norisi ir perspėti, kad valstybiniuose miškuose užsimojus per plačiai, bus ne tik sukurtas chaosas, bet ir dabartinės klimato kaitos kontekste liūdnas pasekmes nešantis rezultatas – ūkinė veikla miškuose taps svarbesnė nei tausus resursų naudojimas ir bioįvairovės saugojimas, ir nuo tokio beatodairiškumo kentėsime mes visi.