Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ir seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, minint Okupacijos ir genocido dieną,  siūlo 2021 metus paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais.

Parlamentarai pažymi, jog rezistentas J. Lukša-Daumantas buvo vienas ryškiausių kovotojų už Lietuvos laisvę, todėl būtina įvertinti jo nuopelnus ginant Lietuvos nepriklausomybę laisvės kovose, jo veiklą prasiveržus už Geležinės uždangos, besąlyginę ištikimybę Lietuvai, rezistencijai, kovų draugams ir partizano priesaikai.

„Prieš 80 metų, birželio 15 d., sovietų armija įžengė į Lietuvą. Čia prasidėjo juodasis mūsų valstybės laikas, kurį anksčiau vienaip ar kitaip išgyvendavo mūsų senelių, prosenelių kartos. Prieš 80 metų prasidėjo mūsų valstybės ir jos žmonių gyvenimų niokojimas, tai tęsė nacistinė okupacija, o galiausiai – penkiasdešimčiai metų įtvirtino Sovietų Sąjunga, – teigė Seimo nariai. – Partizaninis pasipriešinimas tapo kova už Lietuvos laisvę ir valstybingumą, kova prieš okupaciją. Tūkstančiai žmonių rėmė Lietuvos Laisvės kovas, ši dvasia atvedė mus į Kovo 11-ąją. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ir 1949 m. Deklaracija užakcentavo principus, kuriais vadovavosi Lietuvos partizanai ir ko jie siekė – laisvos nuo okupantų, demokratiniais pagrindais sutvarkytos, socialiai jautrios, žmogaus teises ir orumą gerbiančios Lietuvos“.

Kartu parlamentarai siūlo Vyriausybei iki 2020 m. spalio 1 d. parengti Juozo Lukšos-Daumanto metų minėjimo programą ir ją patvirtinti bei numatyti lėšų 2021 m. biudžete programos įgyvendinimui.

Anot R. Morkūnaitės-Mikulėnienės, partizanas Juozas Lukša-Daumantas buvo vienas ryškiausių Lietuvos laisvės kovotojų, nesitaikstęs su okupantais, iš kurios pusės jie bebūtų, todėl deramas jo nuopelnų pagerbimas – būtinas.

„Šis partizanas ne tik ryškiai veikė Lietuvoje, bet sugebėjo du kartus prasiveržti pro Geležinę uždangą, užmegzti ryšius su Vakarų žvalgybomis, perduoti žinias į laisvąjį pasaulį iš okupuotos Lietuvos. Jis buvo vienas ryškiausių laisvės kovotojų lyderių, vykdęs unikalias užduotis. Nors partizanai tokios oficialios struktūros neturėjo, tačiau jį galima vadinti specialiųjų pajėgų kariu, kuris savo šeimos ir asmeninės laisvės neįsivaizdavo be savo šalies laisvės. Šiam tikslui jis paaukojo viską, suprasdamas ir nujausdamas, kad kiekvienas jo veiksmas jam gali būti paskutinis. Po išdavystės, 1951 m. buvo nužudytas Kauno rajono apylinkėse, jo palaikai vis dar nėra rasti“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.