10 eurų, 95 centai. Tiek Andriui Tapinui kainavo mažas reklaminis tekstas apie Seimo narį Mindaugą Puidoką „Valstiečių laikraštyje“. Tačiau skelbimas, kaip pranešė A. Tapinas, nepasirodys. Pinigus redakcija jam grąžins. O atspausdintas „Valstiečių laikraščio“ tiražas, pasak A. Tapino, buvo sunaikintas, ir naujai atspausdintas laikraštis skaitytojus pasiekė jau be skelbimo.

Atrodytų, menka suma, kaip ir menka žinia. Bet taip jau būna gyvenime, kad už mažų detalių slypi labai svarbūs visuomenei reiškiniai, procesai.

Pirmiausia reiktų palikti nuošalyje A. Tapiną, nes žmonių požiūris į jį ir jo veiklą yra skirtingas. Vieniems jis – politinių neramumų kurstytojas, net perversmo organizatorius. Bent tokiu jį apibūdino premjeras Saulius Skvernelis. Kitiems, gi, priešingai – A. Tapinas yra puikus žurnalistas, drąsiai keliantis viešumon negeroves, o savo organizuojamais renginiais ugdantis pilietiškumą.

Kalba šį kartą ne apie A. Tapiną, o apie žiniasklaidos priemonę, kuri sutinka, spausdina, bet po to staiga nusprendžia, kad trisdešimties žodžių reklama negali pasiekti skaitytojų.

Savaime suprantama, redakcija ir įmonė, leidžianti „Valstiečių laikraštį“, gali spręsti ką spausdinti ir ko ne. Įmonė pradžioje nusprendė, kad jai reikia priimti iš A. Tapino tuos dešimtį eurų ir spausdinti skelbimą, kaip ir visus kitus. Tačiau po to ji staiga apsigalvojo bei nusprendė, kad geriau prisiimti kelių tūkstančių eurų nuostolius ir laikraščio nespausdinti.

Keistas sprendimas, ypač žinant, kad lietuviška spauda išgyvena tikrai nelengvus laikus.

Skelbime buvo paminėtas Seimo narys M. Puidokas, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys, pastaruoju metu ypač angažavęsis ir pasisakęs prieš Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. M. Puidokas taip pat buvo tas, kuris pasisakė, kad šiuo metu ypač aptarinėjama mergaitė nebūtų įvaikinta tėvų iš Naujosios Zelandijos. Skelbime, beje, humoro forma buvo pateikta apklausa, kam turi atitekti Seimo narys M. Puidokas: Sirijaus sektai ar naujai šeimai Norvegijoje.

Ko gi taip išsigando  „Valstiečių laikraštis“?

Deja, ši istorija parodo dalies lietuviškos žiniasklaidos priklausomumą nuo verslo ir politikų įtakos. Kilus „MG Baltic“ skandalui viešumoje pasirodė faktai kaip verslas savo interesams panaudoja valdomą nacionalinę žiniasklaidą. Bet „Valstiečių laikraščio“ poelgis atskleidžia regioninės, vietinės žiniasklaidos priklausomybes.

„Valstiečių laikraštį“ valdo bendrovė „Kaimo žinios“. Jos savininkams, beje, priklauso ir kitas į žemdirbius orientuotas leidinys „Ūkininko patarėjas“. Vienas stambiausių pastarojo leidinio akcininkų dar visai neseniai buvo Ramūnas Karbauskis.

Prieš gerus metus R. Karbauskis paskelbė savo akcijų dalį pardavęs už 450 tūkstančių eurų. Neįtikėtina suma, mat „Ūkininko patarėjas“ buvo nuostolingas leidinys, darbuotojams po kelis mėnesius nebuvo mokami atlyginimai.

Spaudoje buvo rašyta, kad pirkėjai neturėjo tokių lėšų sumokėti R. Karbauskiui. Jei to nėra padaryta, gali būti, kad R. Karbauskis formaliai tebėra „Ūkininko patarėjo“ akcininku. Tokiu būdu jis turėtų būti susijęs ir su „Valstiečių laikraščiu“.

Taigi dešimties eurų skelbimo istorija atskleidė spaudos, šiuo atveju „Valstiečių laikraščio“, sąsajas. Ši istorija taip pat parodo spaudos verslo ryšius, politikų daromą įtaką.

Skelbimo „Valstiečių laikraštyje“ aplinkybės atskleidžia, kokią grėsmę kelia kiti R. Karbauskio užmojai. Visų pirma, keisti Visuomenės informavimo įstatymą. Dėl juokingos apklausos (beje, dauguma skaitytojų net nebūtų supratę kas ten rašoma ir nekreipę dėmesio) apie jo partijos narį M. Puidoką – keičiamas laikraščio tiražas. Kas atsitiktų, jei R. Karbauskiui ir jo suburtai daugumai pavyktų „prastumti“ Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriose sakoma, kad žiniasklaidoje negali būti skelbiama informacija, kuria, be kita ko, „bandoma iškraipyti Lietuvos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai“?

Šią A. Tapino ir „Valstiečių laikraščio“ skelbimo naikinimo istoriją pro akis praleido šiaip jau žodžio laisvę atkakliai ginanti žiniasklaida. Nesudomino šis faktas ir žiniasklaidos savireguliacijos institucijų. Nors derėtų, nes už mažų detalų kartais velnias slypi.

Beje į šį įvykį dėmesį turėtų atkreipti ir naujasis kultūros ministras. Šios ministerijos žinioje yra žiniasklaidos reguliavimas, kaip ir spaudos savininkų, akcininkų, jų ryšių viešinimas ir skaidrinimas. Gal naujasis ministras Mindaugas Kvietkauskas ne formaliai (kaip buvo iki šiol), o realiai imsis spręsti spaudos savininkų ir jų ryšių viešinimo problemą?

Tai būtų didelis indėlis į žodžio laisvės Lietuvoje stiprinimą. Ne mažesnis kovojant prieš manipuliacijas viešojoje erdvėje. Gal tada ir R. Karbauskiui nereiktų taip rūpintis „grėsmėmis nacionaliniam saugumui“?