Prieš 80 metų, 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto slaptasis protokolas nubrėžė Vidurio ir Rytų Europos valstybių padalijimo liniją. Labiausiai žinoma istorijos dalis, kad tai ir sukūrė Antrojo pasaulinio karo prielaidas, ir nulėmė Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Suomijos valstybių likimus. 1979 m. rugpjūčio 23 d., keturiasdešimt penki pabaltijiečiai pasirašė atsišaukimą, kuriuo pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą ir jo padarinius, o po dešimtmečio jau šimtai tūkstančių aneksuotų Baltijos šalių gyventojų dalyvavo „Baltijos kelyje“, reikalaudami panaikinti pakto pasekmes ir atkurti šalių nepriklausomybę. Tačiau ar tai viskas, ką turime žinoti?

Nors ši data paskelbta Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti, tačiau Baltijos valstybių piliečių likimas vis dar paliktas šio pakto analizės paraštėse. Todėl pakto pasekmės ir šiandien nėra vien praeitis. Būtent iki dviejų totalitarinių valstybių, raudonosios ir rudosios imperijų susidūrimo 1941 metais vyko tai, kas turėjo įtakos vėlesniems įvykiams. Iki 1939 metų ir Maskva, ir Berlynas Baltijos šalis siekė laikyti izoliuotomis, nepasiruošusiomis tinkamai gynybai, nesudariusiomis  realios sąjungos ir neturinčiomis suderintų užsienio politikos tikslų. Jų izoliavimas nuo demokratinių Vakarų – buvo ilgai siekiamas tikslas. Abi valstybės iš esmės toleravo viena kitos įtaką Kaunui, Rygai ar Talinui, bet buvo alergiškos bet kokiai Baltijos šalių sąjungai traktuodamos jį kaip nedraugišką žingsnį. Politikai, kurie nepritarė tokiai sąjungai buvo laukiami užstalės pokalbiams Vokietijos ar Sovietų Sąjungos pasiuntinių kompanijose. Ypač tam pasitarnavo Lietuvos-Lenkijos konfliktas. Neradus politinio sprendimo, savo sostinės grąžinimo reikalavusi Lietuva tariamą paramą gaudavo tik SSRS ir Vokietijos sostinėse. Jau dabar istorikai yra atskleidę, kad derindamas pozicijas Vokietijos pasiuntinys Kaune SSRS pasiuntiniui rodė net į Berlyną siunčiamų šifruočių originalus. Toks bendradarbiavimas keliems metams susiaurėjo atėjus į valdžią Hitleriui, tačiau niekada nenutrūko, o Lietuvos politinio elito abejingai-draugiškas požiūris į Kremlių atvedė prie ultimatumo slenksčio nepasiruošus priešintis okupacijai.

Kaip Stalinas tampa Rytų Europos arbitru? Hitlerio užsienio politikos koncepcijoje ideologinis antikomunizmas paprastai pervertinamas. Hitleris Vokietijos Reichui siekė teritorinių laimėjimų Rytų Europoje, pirmiausia Sovietų Sąjungos sąskaita (siekiant Rusijos valstybingumo pabaigos), ir jo „antikomunizmas“ pirmiausia buvo susietas su antisemitizmu bei rasistiniais teiginiais. „Airiškoji rasė“ buvo verčiama realija ne tik vienijant vokiečių gyvenamas žemes, bet ir pavergiant kitas tautas ir žudant milijonus žydų. Tačiau ir žinodamas tai, didysis tautų „perkraustymo“ ir „holodomoro“ meistras Stalinas matė potencialias galimybes bendradarbiauti su Hitleriu. Joks Hitlerio Vokietijos antisemitizmas netapo kliuviniu Maskvos ir Berlyno santykiams. Net SSRS posūkis kolektyvinio saugumo politikos link ir 1934 metais nutrauktas karinis bendradarbiavimas su Hitleriu nereiškė visiško atsitraukimo nuo Vokietijos.

Didžioji Britanija, kaip aktyviausia Hitlerio agresyvumo švelnintoja, Miunchene 1938 m. pasiekė nuolaidų politikos ribas ir vylėsi, jog Hitleris įjungs stabdžius. Net Lietuvai britų parlamentarai siuntė laiškus reikalaudami paleisti kalinamus „politinius kalinius“ – Klaipėdos nacionalsocialistus. Tačiau tos iliuzijos baigėsi ties Molotovo-Ribentropo pakto slenksčiu. Neišvengiama politinė ir ideologinė Sovietų Sąjungos izoliacija pramaišiui su būsimo karo nuolatiniu laukimu ženklino visą jos užsienio politiką.

Iki 1939 metų pavasario Stalinas neturėjo galimybių suartėti su Hitleriu ir tapti „arbitru“ Rytų Europoje. Miuncheno sandėrio žlugimas su galutine Prahos okupacija atvėrė naujas erdves. Klaidos, kurias Vakarų politikai padarė Miuncheno sandėriu, nulėmė tolesnius įvykius. 1939 metų kovo 31 d. britų premjeras N. Chamberlain’as paskelbė apie vienašales Britanijos garantijas Lenkijai, o netrukus Hitleris pasirašė nurodymą Vermachtui kodiniu pavadinimu Fall Weiss rengtis Lenkijos puolimui. Vakarų valstybės jau nebegalėjo dar vienai potencialiai agresorei – Sovietų Sąjungai –suteikti teisės į karines intervencijas Rytų Europoje.

Stalinas gavo pasirinkimo galimybę – ir jis pasirinko tą kelią, kuris jam leido tapti derybų su Hitleriu partneriu, kartu užtikrinant naujas teritorijas ir milijonus naujų pavaldinių. Taip, kartu ir nusispjauti į antisemitinę Vokietijos politiką, galiausiai atvedusią prie holokausto. Stalininei imperijai tie likimo valiai palikti milijonai Europos žydų buvo tokie pat nereikalingi, kaip ir Trečiajam Reichui. Juk mainais laukė milžiniškas grobis – tik pirmasis agresijos aktas 1939 m. rugsėjo 17 – spalio 1 d. leido Sovietų Sąjungai užimti 190 tūkst. kvadratinių kilometrų su 13 mln. gyventojų bei iki Baltijos šalių okupacijos Sibirą papildyti 400 tūkst. tremtinių ir kalinių iš aneksuotų teritorijų bei sunaikinti daugiau kaip 21 tūkst. lenkų kariškių ir policininkų Katynės ir kitose žudynėse.

Kokie buvo „arijų fiurerio“ Adolfo ir „tautų vado“ Josifo pasiteisinimai? Įdomu tai, kad abu diktatoriai savo veiksmus teisino vienodai – tai padės ateityje pasiruošti karui tarpusavyje. Stalinas ir Hitleris 1939 m. rugpjūčio 23 d. garantavo savo valstybių neutralumą ne tik jas užpuolus trečiajai valstybei, bet ir vykdant agresijas prieš kitas valstybes. Baltijos valstybės ir Suomija buvo pripažintos Maskvos įtakos sferai, o Lenkija turėjo būti pasidalinta tarpusavyje. 1939 m. rugsėjo mėn. Stalinas Lenkijos sunaikinimą motyvavo kaip dar vienos „fašistinės valstybės“ (ir šiais laikais girdimas šis Kremliaus leitmotyvas, kai kalba pasisuka apie Baltijos valstybes arba Ukrainą) sunaikinimą: „šios valstybės sunaikinimas dabartinėmis sąlygomis reikštų, kad viena buržuazine fašistine valstybe yra mažiau“. Hitlerio posūkis į Vakarus ir būsimas karas su Didžiąja Britanija bei Prancūzija leido Stalinui pradėti ne tik Rytų Europos žemėlapio perbraižymą, tačiau ir šių teritorijų gyventojų „perauklėjimą“ pagal komunistinį-stalininį modelį. Adolfas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, o Josifas – pašalino kliūtis partnerio agresijai. Tokia partnerystė daug davė abiem agresoriams ir atnešė milijonines žmonių aukas jų pavergtoms tautoms. Ir žydams, ir lietuviams, ir lenkams, ir ukrainiečiams… Žydus nacistinei Vokietijai išdavinėjęs Stalinas, kaip visa raudonoji imperija vėliau kratėsi šios atsakomybės, slėpė slaptus sandėrius, tačiau dabar tai tikrai nebėra paslaptis.

Nors konkrečios istorinės aplinkybės vėliau Staliną ir padarė Vakarų antihitlerinės koalicijos dalyviu, tačiau tai niekaip nepakeitė Sovietų Sąjungos atsakomybės už idealių sąlygų agresoriui sudarymą bei atsakomybės ne tik už jos pačios agresiją prieš kaimynines valstybes, bet ir bendrą atsakomybę už okupuotų teritorijų gyventojų naikinimą. Stalinas ne tik negavo menamo ilgalaikio „taikos periodo“, tačiau leido Hitleriui sutelkti visos Europos resursus prieš 1941 metų agresiją Rusijoje ir sudarė idealias sąlygas holokausto politikos įgyvendinimui Rytų Europoje. Net ir po Hitlerio pralaimėjimo 1945 metais, būtent Molotovo-Ribentropo pakto pasekmės formavo pokarines Europos sienas – Sovietų Sąjunga niekada neatsisakė 1939 m. slaptais susitarimais paremtos agresijos rezultatų, apie ką iki šiol stengiasi nutylėti Kremliaus propaganda. Molotovo-Ribentropo paktą reiktų prisiminti ne tik kaip Antrojo pasaulinio karo, daugelio Europos valstybių okupavimo priežastį, bet ir kaip genocidinės politikos – žydų, romų ir kitų Europos tautų atžvilgiu – įgyvendinimo prielaidą.