Artėja lemiama TS-LKD partijos pirmininko rinkimų diena – šie rinkimai yra itin svarbūs, nes pirmininkas renkamas visiems ketveriems metams. Esminė šiandieninė mūsų bendruomenės problema – kaip įveikti mus persekiojančias antrojo pasirinkimo stigmas, ryžtingai išplėsti mūsų rinkėjų ratą ir ištrūkti iš amžinosios opozicijos gniaužtų.

Džiaugiuosi, kad pirmieji Lietuvoje pribrendome prie tokio lygio atvirų, demokratiškų, strateginių debatų apie mūsų bendruomenės ir Lietuvos ateitį. Todėl, manau, kad po šių rinkimų naujasis pirmininkas privalės pagaliau išspręsti esmines dilemas, imtis strateginių sprendimų, kurie padėtų mūsų bendruomenei tapti svarbiausia ir Lietuvą kuriančia jėga:

Pirmasis uždavinys – išlaikyti vakarietišką įvairovę vienybėje. Turime du pasirinkimus. Pirmasis – atsisakyti šios įvairovės ir tapti vienos siauros neoliberalios grupės įkaitais, kuri prisidengia “atvirumu”, tačiau iš tiesų bando įtvirtinti vienos niekuomet neklystančios grupės tiesą. Ši grupė rūpinasi tik vieno lyderio nacionaline kampanija Vilniuje, apleisdama visą likusią Lietuvą.

Tačiau tam yra alternatyva: antrasis pasirinkimas – suvienyti partiją dar labiau išryškinant jos įvairialypę tapatybę, plačiai išskleidžiant ir suteikiant deramą vietą visiems šios partijos sparnams ir suteikiant jiems galimybes didinti įtaką tarp savo rinkėjų – jaunimo ir senjorų, miesto ir kaimo, krikščionių demokratų, politinių kalinių ir tremtinių, tautininkų, visų šalies patriotų. Tokiu būdu sukurtume darnią, išmintingą, plačią dešinę jėgą, kurioje būtų deramai atstovaujamos visos grupės, visi sparnai, visa Tėvynė, kurioje sprendimai būtų priimami bendru sutarimu, o ne vieno lyderio Vilniuje. Privalome suprasti, kad tikroji mūsų vienybė – mūsų krikščioniško tikėjimo ir patriotizmo susiliejimas tradicijoje, kuriai šiandien iškilo pavojus.

Ne tik Vilnius, bet visa Tėvynė. Tarpukariu Lietuva neturėjo Vilniaus, tačiau šiandien Vilnius neturi Lietuvos. Sostinė tampa visos Lietuvos sąskaita augančiu europiniu megapoliu, kuriame Lietuvos lieka vis mažiau. Lietuva liko už politinių partijų borto, lyg skęstančiųjų gelbėjimas būtų pačių skęstančiųjų reikalas. Netekę Kauno, Panevėžio, Molėtų, daugelio Lietuvos miestų ir miestelių, TS-LKD partija taip pat užsisklendė europietiškame Vilniaus burbule. Šiandien mūsų politikos tikslas turi būti visa Lietuva. Turime sukurti specializuotas Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir kitų miestų, regionų programas, atsisakant brangios nacionalinės Vilniaus kampanijos. Laimėjimas Vilniuje privalo tapti visų mūsų laimėjimų Lietuvoje suma.

Populizmas ar tiesiog žmogiškumas ir krikščioniška pagarba žmogui? Nuo 2008 m. savo veiksmais ir politikos tikslu pasirinkome pačius sėkmingiausius, turtingiausius, laimingiausius, priversdami silpniausius susimokėti jiems nepakeliamą naštą. Tokia politika atitinka miesto neoliberalo nuostatas, tačiau tiesiogiai prieštarauja mūsų pačių 2008 m. partinei programai, kurioje daug kalbėjome apie žmogaus skurdą, socialinę eroziją, būtinybę stiprinti bendruomenes. Šiandien privalome sutelkti visas jėgas atskirties mažinimui, daugumos neteisėtai nuskurdintų žmonių gerovės kūrimui. Iki šiol kėlėme stiprią valstybę, stiprią valią ir protą, šiandien turime iškelti stiprų žmogų, širdį, atjautą, bendruomenę.

Būtent stiprus žmogus, stipri bendruomenė, kiekvieno žmogaus orumo iškėlimas ir gebėjimas atsispirti valstybės diktatui yra visų pasaulio dešiniųjų tikslas, todėl pasaulinę „valstiečių“ revoliuciją, periferijos sukilimą prieš miestą šiandien turime suvokti ne kaip „populizmą“, cunamį, o kaip nusivylusių žmonių ir bendruomenių žygį už mus pačius, už tikrą Tėvynės sąjungą, už suvienytą Lietuvą.

Vadindami žmogiškumą populizmu mes užsidarome aukštuose Vilniaus bokštuose, pabrėžiame savo elitiškumą, perimdami geriausias buvusios valdžios ar naujųjų liberalų tradicijas, o tuo tarpu dešinieji telkiasi už miesto sienų, tik balsuoja ne už mus. Klestinčios valstybės niekada nesukursime, jeigu neprikelsime žmogaus ir bendruomenių, gyvenančių už spindinčių Vilniaus bokštų.

Diplomatija – kelias į laimėjimą. Turime atgaivinti santykius su draugais ir tais, kurie palaikys mus mūsų darbuose ir siekiuose. Tada neliksime chroniška opozicija, nuolat vienui vieni, prarasdami visus draugus tiek pozicijoje, tiek opozicijoje, tiek pačioje partijoje. Lyderystė politikoje ar partijoje nėra įtvirtinama tik rinkimais, bet ir po rinkimų, kiekvieną dieną, diplomatiniais gebėjimais, išmintimi, pagarba partneriui, dialogu.

Jeigu norime būti lyderiai, turime išmokti diplomatiškai jungti, vienyti, motyvuoti, pritraukti ir įkvėpti net ir kitaip mąstančius, priešus paversti draugais, burti aplink save visus bendražygius. Likti vienui vieniems su savo tiesa opozicijoje, prieš kurią sukyla ir susivienija dauguma Lietuvos žmonių nėra politika, tai – politikos atsisakymas. Valdžios mums niekas neduos, žmonių pasitikėjimą turime iškovoti patys aktyviai užimdami šiuo metu paliekamas liberalų, valstiečių ir socialdemokratų tradicinių rinkėjų teritorijas. Tai galime padaryti išmintingai, darniai ir diplomatiškai vadovaudami.

Sugrįžtanti Lietuva. Paskutinis uždavinys – suvienyti jėgas ne tik Lietuvoje, bet ir su pasaulio lietuviais. Jų – beveik milijonas. Ir dar pusė milijono jų artimųjų, gyvenančiųjų Lietuvoje. Mūsų dilema, kaip susigrąžinti bent dalį jų ir sukurti stiprią, visos Tėvynės ateities Lietuvą.