2017.04.27

Svarbiausias iššūkis G.Paluckui – ar atsikratys socialdemokratų priklausomybės nuo totalinio melo?

Gintautas Paluckas keičia Algirdą Butkevičių. Tai gerai. Nepažįstu taip gerai Gintauto Palucko, kad galėčiau lengvabūdiškai spėlioti, kaip jam seksis, bet akivaizdu, kad baigiasi 27 metus trukusi „brazauskinė“ era.

Gintautas Paluckas keičia Algirdą Butkevičių. Tai gerai. Nepažįstu taip gerai Gintauto Palucko, kad galėčiau lengvabūdiškai spėlioti, kaip jam seksis, bet akivaizdu, kad baigiasi 27 metus trukusi „brazauskinė“ era socialdemokratų gyvenime. Nepaisant pasikeitimų viršūnėse Brazauskas-Kirkilas-Butkevičius, partijos veikloje kai kurie esminiai dalykai nesikeitė nuo pat sovietinių laikų: priklausomybė nuo nomenklatūrinių ryšių (medžioklių ir pirtelių populiarumas) – „vsio zakonno“ principas, pateisinant savų nuodėmes (nuo „Draugystės“ privatizavimo iki Vijūnėlės dvaro ir „žento sėkmės“ peripetijų) – idėjinė tuštuma (20 metų socialdemokratai valdžioje, „mums rūpi kiekvienas žmogus“ ir 2015 metais didžiausias skurdas bei socialinė nelygybė tarp ES valstybių) – orientacija į nostalgiją praeičiai jaučiančius rinkėjus ir tokios nostalgijos skatinimas (sovietinių Gegužės 1-osios ir Kovo 8-osios švenčių restauracija ir neapykanta V. Landsbergiui), – visa tai buvo svarbiausi LDDP/socialdemokratų veiklos bruožai nuo pat Kovo 11-osios. Galima būtų vardinti ne vieną tokios priklausomybės pavyzdį, bet tokį darbą geriau palikti politikos istorikams.

Šiandien sveikindamas Gintautą Palucką su didele atsakomybe, tikiuosi, kad jam pavyks šias nesikeičiančias socialdemokratų veiklos tradicijas ryžtingai pakeisti. Tai bus tikrai naudinga Lietuvai. Kartu noriu perspėti Gintautą Palucką dėl dar vienos esminės socialdemokratų problemos ar ligos, kuri, mano įsitikinimu, ypač A. Butkevičiaus laikais, baigia susargdinti visą socialdemokratų partijos kūną – tai gili partijos, ypač jos viršūnės, priklausomybė nuo totalinio melo. Tai partiją pripratino ir priartino prie V. Putino „fake news“ ištobulintų technologijų naudojimo Lietuvoje, bet labai stipriai atitolino nuo tų rinkėjų, kuriems rūpi Lietuvos ateitis ir kurie nėra tokie nesusigaudantys, kad neatpažintų tokio lietuviško „fake news“ srauto, kokį laikas nuo laiko socialdemokratai įsigudrindavo paleisti į viešą Lietuvos erdvę.

Kaip prasidėjus pavasariui lakštingala negali nečiulbėti, taip socialdemokratai negali nemeluoti

Prie socialdemokratų nesibaigiančių melų apie mūsų Vyriausybę jau esu pripratęs: tam ypač padėjo A. Skardžius, tik tuo ir užsiėmęs pastaruosius 5 metus; M. Bastys apie savo ryšius su „Rosatomu“ melavo taip, kad Seimo komitetas, susipažinęs su VSD medžiaga, savo išvadose oficialiai konstatavo M. Basčio liudijimų melagingumą; A. Butkevičius, kol buvo Premjeras, dažnai viešai kalbėdavo taip, kad klausytojams būdavo sunku suprasti – ar jis sąmoningai meluoja, ar tiesiog pats nesupranta, ką kalba.

Šia tema po G. Palucko pergalės būtų galima daug ir nebekalbėti, jeigu tas pats A. Butkevičius, besistengdamas Seimo posėdyje apginti M. Bastį, nebūtų pasirinkęs įprastos taktikos – dėl visko kaltinti konservatorius bei Kubilių, kaip paprastai viską suveliant ir apipinant ypatingu melu. Šį kartą melo dozė tokia gausi, kad neapsikentęs nutariau jį pirštu parodyti. Kadangi, atrodo, jog pačiam Butkevičiui jo paties melas labai patiko (savo kalbą paskelbė net „Delfi“ portale: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/a-butkevicius-jeigu-jau-prabilome-apie-rysius-ir-zala-tai-apsidairykime.d?id=74418322), tai turėtų patikti ir jo kalbos bei melų kritinė analizė.

Manau, kad tokia analizė padės ir Gintautui Paluckui nesekti savo pirmtako keliu. Nes, kaip rodo Seimo rinkimų rezultatai, – jeigu kam ir pakenkė tokie totaliniai melai, tai pirmiausia patiems socialdemokratams, bet tikrai ne konservatoriams.

Toliau pateikiu kelių pagrindinių A. Butkevičiaus kalbos melagingų teiginių analizę ir palieku pačiam A. Butkevičiui teisę viešai pripažinti savo melą.

SOCIALDEMOKRATINIO MELO ANATOMIJA

  1. Dėl mūsų Vyriausybės pastangų priversti „Nukem“ vykdyti įsipareigojimus. Butkevičius savo kalboje, gindamas M. Bastį, teisingai prisimena, kad mūsų Vyriausybė buvo pristabdžiusi „Nukem“ darbų finansavimą, tik neprisimena, kad tai buvome priversti padaryti tam, kad priverstume „Nukem“ pradėti normaliai dirbti, ko jie pagal dar Brazausko-Ševaldino laikais 2005 metaispasirašytą Lietuvai visai nenaudingą sutartį, visai neplanavo pradėtidaryti. 2009 metais iš G. Kirkilo Vyriausybės paveldėjome po kelis metus vėluojančius „Nukem“ darbus ir neaišku kur išleistus milijardus. A. Butkevičius galėtų prisiminti ir 2014 metais Seime patvirtintos „Skardžiaus komisijos“ išvadas (https://www.e-tar.lt/rs/legalact73f3d5c0c4a311e38c43fee5c144a67d/format/ISO_PDF/), kuriose šalia gausaus melo ir nesąmonių, yra oficialiai konstatuojama ir keletas svarbių istorinių faktų. Štai kas šiose išvadose yra pasakyta apie Lietuvos valstybės problemas santykiuose su „Nukem“:

„7.2.3.2. Nebuvo sudarytos reikiamos teisinės prielaidos efektyviai ir laiku įgyvendinti IAE eksploatavimo nutraukimo projektus.

IAE sutartys su rangovu („Nukem“ – aut. past.) sudarytos 2005 m. pagal Anglijos teisę. Prieš pasirašant šias sutartis nebuvo atlikta IAE teises užtikrinanti juridinė sutarčių analizė. Sutarčių nuostatos ir jose apibrėžta ginčų sprendimo tvarka nėra palankios IAE, kadangi rangos sutartyje atsakomybės ribos, laikantis Anglijos teisės normų, sudaro galimybę rangovui kelti papildomus finansinius reikalavimus IAE dėl rangovo sąnaudų, atsirandančių dėl užsitęsusių projektų derinimo, leidimų gavimo terminų, teisinio reguliavimo pasikeitimų ir kt., kompensavimo. Visa tai ir lėmė ginčo atsiradimą nuo pat veiklos pradžios.

Neatlikęs reikiamos teisinės analizės, 2009 m. gegužės 11 d. IAE generalinis direktorius V. Ševaldinas pasirašė Sutarties pakeitimą Nr. 005 (Globalus susitarimas) dėl projekto B1, kuriuo buvo atsisakyta pretenzijų dėl konteinerių techninių charakteristikų, kas iš esmės lėmė tolesnio techninio projekto įgyvendinimo neatitikimus ir ginčus su rangovu. Be to, buvo padidinta projekto B1 sutartyje numatyta kaina ir nukeltas galutinis projekto B1 įvykdymo terminas iki 2011 m. kovo 28 d., o vėliau – net iki 2016 m.“

Tik mūsų radikalūs veiksmai stabdant finansavimą, privertė „Nukem“ ir „Rosatom“ sėsti prie derybų stalo kartu su Europos Komisija ir tai galų gale leido dar 2012 metais pasiekti esminius sutarimus, kurie ir buvo pradėti realizuoti 2013 metais.

  1. Visiškai melagingas yra A. Butkevičiaus teiginys, kalbant apie derybų su „Nukem“ eigą, kad „visi konservatorių-liberalų vyriausybės „užstrigdymai“ valstybei papildomai kainavo 73 mln. Eurų“, nes derybos vyko dėl papildomo darbų ir įrangos (konteinerių) finansavimo iš ES biudžeto, „Nukem“ pageidavo žymiai didesnių sumų, tačiau dar mūsų Vyriausybės metu pavyko tuos pageidavimus ženkliai sumažinti. Galima buvo juos dar labiau sumažinti, tačiau Butkevičiaus Vyriausybė nebetęsė kietų derybų ir nuėjo lengviausiu keliu. Kai 2013 metais sutarimas su „Nukem“ buvo pasirašytas ir pradėtas įgyvendinti, to meto įmonės ir valdžios atstovai garsiai džiaugėsi tais „pasiekimais“, dėl kurių A. Butkevičius dabar kaltina konservatorius. Štai kas rašoma 2013 metų gruodžio 31 dienos spaudoje (http://kultura.lrytas.lt/istorija/lietuvos-atominio-milzino-statybos-buvo-palaistytos-ir krauju-201312310609.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy) :

„Tik šių metų gruodžio viduryje Ignalinos AE ir „Nukem Technologies“ po daugiau nei pusmetį trukusių derybų pagaliau susitarė greičiau baigti 6,5 metų vėluojantį 123 mln. eurų (425 mln. litų) pradinės vertės projektą, už darbus „Nukem“ išmokant papildomai 55 mln. eurų. Įmonės trečiadienį pasirašė vieno iš dviejų didžiausių uždarymo projektų – kietųjų atliekų tvarkymo ir saugojimo komplekso (B2/3/4) – rangos sutarties priedą. REKLAMA IAE vadovas Darius Janulevičius pabrėžė, jog ši suma bus mokama už kontrolę bei anksčiau nenumatytus darbus. Tačiau jei bus papildomų rizikų, numatytas dar iki 17,9 mln. eurų (apie 62 mln. litų) maksimalus rezervas. Skyrė daugiau lėšų 55 mln. eurų dalimis bus išmokami kas mėnesį, priklausomai nuo to, kaip vyksta darbai. Projektas ir toliau bus finansuojamas ES lėšomis. Be to, sutarties pakeitimu Ignalinos AE ne tik išvengs teisinių ginčų, bet ir ES lėšų sustabdymo arba jau išmokėtų lėšų pripažinimo netinkamomis, jeigu sutartis būtų nutraukta. Pagal iki šiol galiojusią sutartį, projektas B2/3/4 turėjo būti baigtas 2009 metų lapkritį – gruodžio 1-ąją jis vėlavo 78 mėnesius.“

Taigi 2013 metais socialdemokratų Vyriausybės pasiektas galutinis susitarimas su „Nukem“ nekėlė jokių abejonių ir buvo vertinamas kaip didelis Lietuvos pasiekimas, panaudojant papildomas ES lėšas greičiau užbaigti dėl „Nukem“ kaltės vėluojančius Ignalinos uždarymo projektus. Dabar A. Butkevičius teigia, kad dėl tokio susitarimo Lietuvos valstybė patyrė virš 73 mln. eurų nuostolį. Jeigu Butkevičius būtų sąžiningas ir nemeluotų, tai dėl tokių nuostolių, kuriuos tariamai Lietuva patyrė jo Vyriausybės laikotarpiu, pats turėtų kreiptis į Generalinį Prokurorą.

  1. Dėl 2009-2010 metų pokalbių su Baltarusijos premjeru apie Astravo AE. Butkevičius ir socialdemokratai pamėgo pasirinktinai cituoti atskirus sakinius išto meto mano pokalbių su Baltarusijos vadovais konfidencialių atmintinių, kurios yra saugomos pagal valstybinių paslapčių saugojimo tvarką. Palieku socialdemokratų naujai vadovybei ir atitinkamoms tarnyboms aiškintis ar taip jas viešinantnėra pažeidžiamos valstybės paslapčių apsaugos taisyklės. Aš patstokių atmintinių neturiu galimybės nei skaityti, nei cituoti, todėl iš atminties priminsiu tik keletą esminių mūsų Vyriausybės nuostatų.

Štai A. Butkevičius, gindamas Seimo salėje M. Bastį dėl jo priklausomybės nuo „Rosatomo“ agentų, aiškina, kad:

„Kalbant apie grėsmes mūsų valstybei, kurias aš įžvelgiu, negaliu nepaminėti ir konservatorių vyriausybės uždegtos žalios šviesos Astravo atominės statybai, dėl kurios konservatoriai vis dar isteriškai bando badyti pirštais kitus. Juk dar būdamas premjeru Andrius Kubilius keliuose 2009-2010 metais vykusiuose susitikimuose su Baltarusijos premjeru ne tik neišreiškė neigiamos pozicijos kaimyninės šalies projekto atžvilgiu, bet netgi priešingai – kvietė pasinaudoti Lietuvos patirtimi: „Man atrodo, kad ir čia mes galime ieškoti bendresnių požiūrių ir sutarimo, kaip siekti intensyvesnio bendradarbiavimo atominėje energetikoje. Mes turime tokios patirties, kokios neturi mūsų kaimynai baltarusiai – kaip prižiūrėti, kad atominės elektrinės veiktų saugiai, turime visą išplėtotą infrastruktūrą, todėl man atrodo, kad tokia patirtis būtų naudinga ir Baltarusijai“, – tuomet sakė premjeras [A. Kubilius].

Iš tikrųjų jau 2010 metais mūsų Vyriausybė prieš Astravą veikė keliais frontais: iš vienos pusės, kalbėdamas su to meto Baltarusijos Premjeru badžiau mandagiai juos atkalbėti nuo dar rimtai nepradėtų realizuoti planų Astrave, aiškindamas tame tarpe ir tai, kad jie neturi jokios patirties branduolinės saugos reikaluose, ir net siūlydamas jiems užmiršti Astravo AE bei pagalvoti apie Visagino galimybes, iš kitos pusės jau 2010 metų pradžioje pateikėme oficialų valstybės protestą dėl pasirinktos Astravo aikštelės, ką geriausiai liudija dar viena citata iš 2010 metų gegužės 21 d. „Veido“ publikacijos (http://www.veidas.lt/atomine-baltarusijoje-–-gresme-lietuvai):

„Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys aiškina, kad Lietuva ir nesėdi rankų sudėjusi: neseniai Baltarusijai buvo nusiųstas oficialus mūsų šalies prieštaravimas dėl planų statyti Astravo atominę elektrinę. Motyvuojama tuo, kad Baltarusija labai atmestinai, be rimtų mokslinių argumentų parengė PAV ataskaitą ir net nėra rimtai svarsčiusi kitų alternatyvų, nei visai šalia Lietuvos suplanuota statybos vieta.

„Be to, savo pastabas dėl naujų atominių elektrinių statybos planų tiek Baltarusijoje, tiek Kaliningrado srityje mes nuolat pateikiame Europos Komisijos Energetikos ir transporto generaliniam direktoratui“, – dėsto pašnekovas. Tačiau pripažįsta, kad ES neturi rimtų svertų rusams ir baltarusiams paveikti.“

Mūsų Vyriausybės esminė pozicija buvo paprasta – geriausias būdas apsisaugoti nuo Astravo AE yra plėtoti ir statyti savo Visagino AE. Ta komunikavome ir Vakarų partneriams, ir Baltijos kaimynams, ir Lietuvos politinei opozicijai – ypač socialdemokratų lyderiams. Šia proga noriu priminti, kad ne premjero Sauliaus Skvernelio laikais gimė bendravimo su opozicija tradicija. Taip, kaip Saulius Skvernelis kalbasi su Gabrieliu Landsbergiu, aš kalbėdavausi su Algirdu Butkevičiumi. Ir net su Rolandu Paksu, Viktoru Uspaskichu ar net Ramūnu Karbauskiu. Ypač Algirdą Butkevičių, partijos, kuri nuo Brazausko laikų pasisakė už naują Visagino AE, pirmininką nuoširdžiai badžiau įtikinti, kad Visagino AE projektas apsaugos mus ir nuo Astravo AE ir nuo Kaliningrado AE, kuriuos Kremlius vysto tik tam, kad tokia „hibridine ataka“ atbaidytų lietuvius nuo savo projekto.

Deja, Algirdas Butkevičius pasirinko kitą kelią: nepaisant visų mano bandymų įtikinti, kad tai bus strateginė klaida, naudinga tik „Rosatom“ strategams ir Astravo AE projektui, A. Butkevičius ir socialdemokratai nutarė paremti referendumo prieš Visagino AE iniciatyvą. Tai buvo didelė „Rosatom“ strategų ir jų agentų Lietuvoje pergalė: Visagino AE projekto nebėra, o vietoje jo Lietuva turi kovoti su geopolitine Astravo AE grėsme.

A. Butkevičius galėtų nebemeluodamas papasakoti, kiek jo apsisprendimą paremti referendumo idėją įtakojo M. Bastys ir visa „Rosatom“ kariauna. Arba galėtų bandyti priminti, ką stabdydama Astravo AE, per 2013-2016 metus savarankiškai padarė Butkevičiaus Vyriausybė. Jokio protesto ženklo nebuvo net ir 2013 metų lapkričio mėnesį, kai Baltarusija oficialiu įsaku paskelbė apie branduolinės elektrinės statybos pradžią. Jeigu ne konservatorių ir visuomenės spaudimas nuo 2015 m. pabaigos, tai būtų sunku prisiminti kokį nors Butkevičiaus Vyriausybės veiksmą prieš Astravo AE.

Bet kuriuo atveju, kai A. Butkevičius ir socdemai pradeda kaltinti konservatorius, kad mes tariamai uždegėme žalią šviesą Astravo AE, tai yra tokio masto „fake story“, kad net Putinas Butkevičiui galėtų pavydėti.

  1. Dar vienas Butkevičiaus melas – kaip aš su Lukašenka tariausi dėl elektros importo iš Baltarusijos

Savo garsiojoje kalboje, gindamas Rosatomo agentu tapusi M. Bastį, A. Butkevičius teigia ir kaltina. Kaltina ne „Rosatomą“, kaltina tik A. Kubilių:

„O 2010 metais susitikime su Baltarusijos Prezidentu A. Kubilius netgi aptarė galimybes Lietuvai importuoti elektros energiją iš Baltarusijos!!! Taip, tas pats A. Kubilius, šiandien garsiausiai šaukiantis neįsileisti elektros energijos iš Astravo elektrinės. Ar tai mano kolegos konservatoriaus politinė atmintis trumpa, ar visas ribas peržengianti veidmainystė?“

Tai dar vienas įžūlus A. Butkevičiaus melas ir standartinė veidmainystė. Jis žino, kad skirtingai nei jis pats, aš neturiu galimybių cituoti nei Vyriausybės kanceliarijos, nei Užsienio reikalų ministerijos slaptuose archyvuose saugomų atmintinių, todėl lengvabūdiškai renkasi tokio įžūlaus melo kelią. Bet jį lengva paneigti.

Iš tikrųjų 2010 metais, kai visam Vakarų pasauliui eilinį kartą atrodė, kad Lukašenka nuoširdžiai atsisuka į Vakarus, turėjau galimybę Minske susitikti su Lukašenka. Pokalbis man įsiminė tuo, kad Lukašenka man pusę valandos aiškino, kad tikra demokratija ir tikros žmogaus teisės egzistuoja tik Baltarusijoje, ir Vakarai, vietoje nesibaigiančių priekaištų šiais klausimais, galėtų atvažiuoti ir pasimokyti iš Baltarusijos. Po to man pasisekė, kad kalba pasisuko link Rusijos ir Lukašenka man taip pat nuoširdžiai išaiškino koks blogis yra Putinas Kremliuje ir, kad Vakarai turėtų džiaugtis, kad tarp Vakarų ir Rusijos yra dar toks Baltarusijos buferis. Kokius klausimus po tokių ryškių epizodų aptarėme sunku ir beprisiminti, bet 2010 metais, po to, kai 2009 metų pabaigoje visiškai uždarėme Ignalinos AE, mums rūpėjo, kaip nelikti totaliai priklausomais nuo elektros importo iš Rusijos (tuo metu Lietuva neturėjo jungčių nei su Švedija, nei su Lenkija), todėl ieškojome galimybių importuoti Ukrainoje pagamintą elektrą per Baltarusiją į Lietuvą. Tokios techninės galimybės egzistavo, apie tai ir kalbėjomės su Lukašenka, tačiau Kremlius šiuo klausimu buvo įtakingesnis nei Lukašenka. Kad tokie planai tuo metu buvo intensyviai aptarinėjami geriausiai gali paliudyti 2010 metų spalio 14 dienos publikacija „15min.lt“ (http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/v-janukovycius-ukrainos-elektros-importo-i-lietuva-projektas-yra-vystomas-56-119876), kur pateikiama iškalbinga V. Janukovyčiaus, atvykstančio su vizitu į Lietuvą, citata: „Ukrainos, Lietuvos ir Baltarusijos partneriai įgyvendina ukrainietiškos elektros energijos importo į Lietuvą projektą, sakė ketvirtadienį į Lietuvą atvykstantis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius.“

Kaip pamename, 2010 metų pabaigoje, po vadinamųjų „Prezidento rinkimų“ Baltarusijoje, Lukašenka grįžo prie savo standartinių veiklos metodų: taikios demonstracijos buvo išvaikytos, opozicijos lyderiai susodinti į kalėjimus, mūsų „draugiški“ pokalbiai su Baltarusijos valdžios atstovais pasibaigė. Nebeliko jokių, net teorinių galimybių draugiškai įtikinti Baltarusijos valdžią atsisakyti Astravo AE projekto, todėl beliko pasikliauti tik savo veiksmais: mūsų Vyriausybė nuosekliai skundė Astravo AE projektą tarptautinėms organizacijoms; techniškai atsijungėme ir „užžiedinome“ savo elektros tinklus nuo Kaliningrado tinklų, tuo pačiu Kaliningrado AE statytojams aiškiai pasakydami, kad jie neturės jokių galimybių nei naudotis mūsų tinklais, nei pardavinėti Lietuvoje savo pagamintą elektrą (tik dėl to vėliau Kaliningrado AE projektas ir buvo sustabdytas); plėtojome ir skubinome Visagino AE projektą, kaip vienintelį būdą sustabdyti „Rosatom“ plėtojamą Astravo AE, ieškojome Visagino AE projektui politinės paramos tarp regiono partnerių ir tarp Lietuvos politinių partijų. Deja, laiku nepajutome, kad „Rosatom“ taip pat intensyviai ieško partnerių Astravo ir Kaliningrado AE statyboms ne tik tarp Lietuvos statybininkų, bet ir tarp to meto Lietuvos politinės opozicijos. „Rosatom“ gerai suprato, kad jų geopolitiniams projektams didžiausią grėsmę kelia Lietuvos galima sėkmė plėtojant savo Visagino AE. Rosatom metė dideles jėgas, kad tokią Lietuvos sėkmę sustabdytų. Ir jiems pasisekė ne tik sudominti stambius Lietuvos statybininkus, bet ir į savo tinklus užpainioti socialdemokratus. To nepaneigs joks A. Butkevičiaus melas. Tai buvo didžiausia „Rosatom“ pergalė, o jos karčius vaisius iki dabar esame priversti valgyti.

  1. Paskutinis Butkevičiaus melas – kaip Kubiliaus patarėjai tariamairūpinosi „Rosatom“ Astrave ir Kaliningrade sėkme

Bandydamas galutinai įrodyti, kad tariamai konservatoriai, o ne M. Bastys palaikė nuoseklius socialdemokratų ryšius su „Rosatom“ agentais, A. Butkevičius ant stalo meta paskutinį kozirį iš melagysčių kaladės. Štai citata iš Butkevičiaus kalbos, pagal kurią tariamai išeina, kad ne M. Bastys ir J. Kostin rūpinosi lietuviško statybininkų konsorciumo steigimu (kaip teigiama paviešintose VSD pažymose), bet, pagal A. Butkevičių, tuo tariamai rūpinosi kažkoks visuomeninis premjero Kubiliaus patarėjas:

„Tuo metu vienas iš visuomeninių A. Kubiliaus patarėjų susitiko su „Rosatom“ atstovais dėl Baltijos atominės elektrinės statybos Kaliningrade ir buvo pasiūlyta kurti bendrą įmonę, kad Astravo ir Baltijos jėgainės galėtų gaminti elektros energiją ir ją importuoti į Lietuvą, į Lenkiją ir netgi į kitas kaimynines šalis, kuriose išvystyta bendra infrastruktūra.“

Tai yra visiškai absurdiškas melas. Nežinau nė vieno savo etatinio ar visuomeninio patarėjo, kuris mano Vyriausybėje būtų rūpinęsis tokių „Rosatom“ projektų įgyvendinimu ar kuriam būtų pavesta susitikinėti su „Rosatom“ atstovais. Kaip aiškėja iš VSD pažymų, 2012 metais tokio konsorciumo steigimas rūpėjo stambioms Lietuvos statybinėms kompanijoms: „Vėtrūna“, „Eika“, „Panevėžio statybos trestas“, tačiau konsorciumo įsteigimo reikalais rūpinosi M. Bastys ir J. Kostinu, kurie nebuvo mano patarėjais. Tiesa, tuo metu turėjau vieną visuomeninį patarėją, kuris po to tapo A. Butkevičiaus Vyriausybės užsienio reikalų ministru (ir vis dar išlieka tame pačiame poste), bet netikiu, kad jis būtų rūpinęsis tokio konsorciumo reikalais. Tai išsiaiškinti su A. Butkevičiumi palieku pačiam L. Linkevičiui, tačiau iš anksto galiu konstatuoti, kad toks A. Butkevičiaus teiginys yra tiesiog dar vienas negarbingas melas.

Ar sutrumpės socialdemokratų melo kojos prie Gintauto Palucko?

Pateikiau vienos A. Butkevičiaus „fake story“ anatominę analizę. Tokių analizių apie socialdemokratų priklausomybę nuo totalinio melo būtų galima pateikti labai daug. Deja, Lietuvoje „fake stories“ ir „fake news“ žanras yra senai įsitvirtinęs tiek tarp dalies Lietuvos politikų, tiek ir tarp dalies žiniasklaidos. Ypač tų, kurie savo pažiūromis yra į kairę nuo dešinės. Nuo sąjūdietiškos dešinės.

Suprantama, kad toks „fake stories“, totalinio melo technologijų naudojimas kai kam atrodo patrauklus ir padedantis politinėje konkurencijoje įveikti oponentus. Ne vien tik socialdemokratų lyderiai pastaruoju metu nevengia tokių instrumentų. Konservatoriai prie kiekvienos kairiųjų valdžios sulaukdavo kokio nors parlamentinio melagingo tyrimo, kuris tariamai nustatydavo, kad konservatoriai už dyką padovanojo „Mažeikių Naftą“ amerikiečiams, kad konservatoriai yra beveik teroristų organizacija, ar kad konservatoriai, statydami Suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje bei tiesdami elektros laidus į Švediją ar Lenkiją, sugriovė Lietuvos energetiką. Kremlius kiekviena tokia išvada labai džiaugdavosi, tačiau yra gerai, kad nemažai daliai sąžiningų Lietuvos rinkėjų tai tik sustiprindavo norą balsuoti už konservatorius.

„Melo kojos yra trumpos“ – senai Lietuvoje žinoma patarlė. Mamos savo vaikus, o močiutės savo anūkus nuo seno Lietuvoje auklėja paprastomis pasakomis apie „Mikę melagėlį“ ar „Dangus griūva“. Visi vaikai žino paprastą ketureilį apie melagį, kuris važiavo per tiltą ir tas įgriuvo.

Gintauto Palucko laukia nelengvas uždavinys – išgydyti socialdemokratus nuo įsisenėjusios ligos. Gali būti, kad teks užpildyti ir vaikystės auklėjimo spragas. Priklausomybė nuo totalinio melo yra tas pats kas priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų – vieną kartą pradėjęs, nebegali sustoti. Detoksikacija būna sunki, noras sugrįžti prie kvaišalų būna sunkiai įveikiamas, bet, kaip skelbia pasveikusiųjų istorijos – dėl to verta stengtis.

Linkiu Gintautui Paluckui drąsos, politinės valios ir asmeninio užsispyrimo siekiant to, kad socialdemokratai pagaliau pasveiktų nuo socialdemokratiją žudančios priklausomybės. Priklausomybės nuo totalinio melo. Tai nebus lengva, tačiau pergalė kovoje su šia liga yra svarbi ne tik asmeniškai Gintautui Paluckui ar socialdemokratų partijai, bet yra svarbi ir visai Lietuvai.

Kitos aktualijos

2019.12.06

Jei sąžinė išjungta – padėti nebegalime

Jei sąžinė išjungta – padėti nebegalime
Skaityti daugiau
2019.12.05

Europos Parlamente su pilietinės visuomenės atstovais ir ekspertais aptartos ES Rytų Partnerystės politikos gairės

Europos Parlamente su pilietinės visuomenės atstovais ir ekspertais aptartos ES Rytų Partnerystės politikos gairės
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti