2017.01.02

Švietimas – idėjinės mažakraujystės simbolis

Mokytojas ir mokykla turi padėti atsiskleisti jo stipriausioms savybėms ir turi padėti tada, kai jam kas nors nesiseka. Vaikas mokykloje turi pasirengti jo laukiančiam gyvenimui, kur reikės ne testus laikyti, o sugebėti analizuoti problemines situacijas.

Neseniai Lietuvos švietimo sistemą turėjo supurtyti neeilinis žemės drebėjimas: pagal paskelbtus tarptautinių, EBPO (OECD) atliekamų švietimo sistemų tyrimų (PISA tyrimai) rezultatus Lietuva sparčiai artėja prie prasčiausių valstybių dugno. Tuo tarpu mūsų kaimynai estai išsiveržė į Europos pirmūnus ir pasaulio prizininkus.

Deja, žemės drebėjimas neįvyko. Be kelių straipsnelių internetinėje žiniasklaidoje, kuriuose švietimo biurokratai įsigudrino užsiimti dar ir saviįtaiga, kad nėra taip viskas blogai Lietuvoje, girdi, mes išlaikome tuos pačius vertinimo balus, bet kitos šalys savo rezultatus gerina, todėl mes ir atrodome vis blogiau, daugiau jokių reakcijų neteko girdėti. Nei Seime, nei Vyriausybėje, nei Prezidentūroje niekas netrenkė kumščiu per stalą, niekas ambicingai nesušuko – daugiau taip nebebus, mūsų moksleiviai nebebus kankinami prastu švietimu. To taip ir neteko išgirsti, nors nauja Vyriausybė turėjo gerą progą tai padaryti. Viskas, ką teko šiuo metu išgirsti šia tema, tai tik tai, kad moksleiviai 2018 metais bus aprengti tautiniais rūbais. Turbūt nuo to pagerės ir jų žinios!

Per pastaruosius keliolika metų nėra buvę Vyriausybės ar Prezidento, kurie nekartotų, kad švietimas yra mūsų svarbiausias prioritetas, tačiau kuo dažniau tai kartojama, tuo švietimo būklė pagal tarptautinius tyrimus darosi tik blogesnė.

Kodėl taip yra? Galima ilgai ieškoti atsakymų. Ir tų atsakymų ar pasiteisinimų galima rasti pačių įvairiausių: per mažas švietimo finansavimas; per maži mokytojų atlyginimai; per daug mokytojų, todėl jų atlyginimai per maži; netinkamas mokytojų išsilavinimas; per daug mažų mokyklų, kuriose negalima sukurti kokybiškų sąlygų; per mažai mažų mokyklų kaimuose, todėl vaikai nutolsta nuo namų; stoka tinkamų mokyklų vadovų ir t. t., ir t. t.

Tačiau pagrindinė mūsų švietimo bėdų priežastis yra kita: švietimo sistemos valstybinis valdymas ir priežiūra yra nusilpę intelektualiai, todėl ir nacionalinė diskusija apie švietimo problemas nebeturi intelektualios gelmės ir apsiriboja tik materialiais dalykais: mokyklų tinklo, mokytojų atlyginimų ir mokyklų renovacijos reikalais. Net ir tragiški PISA tyrimų rezultatai nesukelia jokio intelektualinio žemės drebėjimo, nes net ir tam nebeužtenka intelektualinio potencialo švietimo reikaluose. Turime prisipažinti – pažvelgti giliau į švietimo problemų gelmę esame intelektualiai nepajėgūs, nesekame globalių švietimo tendencijų, negalime netgi atsakyti, kodėl estai yra tokie geri, o mes tokie prasti.

Švietimas yra vienas iš mūsų valstybę ištikusios idėjinės mažakraujystės pirmųjų aukų: kai aukščiausiuose valdžios sluoksniuose yra nesugebama įsivardinti esminių švietimo problemų ir jų priežasčių, kai intelektualiai yra nepajėgiama arba tingima įsivardinti aiškių ilgalaikių konceptualių idėjų, kaip turi būti sprendžiamos švietimo problemos, kai nesugebama išsikelti aiškių ilgalaikiu švietimo sistemos tikslų, tada matome tik idėjinei mažakraujystei būdingą negebėjimą sukaupti dėmesį, blaškymąsi tarp smulkių idėjų, karštligišką vienetinių stebuklingų sprendimų („sidabrinių kulkų“) paiešką: nuo klasių krepšelių įvedimo iki tautinių kostiumų visuotinio išdalinimo. Tačiau nereikia didelio intelektualinio potencialo ir nereikia būti dideliu švietimo ekspertu, kad suvoktumei, jog tokios „stebuklingos kulkos“ jokių esminių švietimo sistemos problemų neišspręs.

Esu rašęs apie suomių sėkmę švietimo srityje nuo 1970 metų įgyvendinant aiškią principinę švietimo koncepciją – kiekvienam besimokančiam suomių vaikui turi būti suteiktas geriausias išsilavinimas. Suomių švietimo sistemai tai padėjo tapti viena stipriausių pasaulyje. Įtariu, kad pastarųjų metų estų sėkmę lemia tas faktas, kad jie moka gerai kopijuoti suomius. O suomiai moka nesiblaškyti.

Ką reikia daryti Lietuvoje? Pirma, reikia suvokti, kad paskutiniai PISA tyrimai tikrai yra žemės drebėjimas Lietuvai. Antra, reikia suvokti, kad ne smulkmeniškas blaškymasis padės, o gebėjimas sutarti dėl ilgalaikių konceptualių švietimo sistemos pokyčių yra būtinas.

Kažkodėl visi supranta, kad rūpinantis Lietuvos energetika, kariniu ar geopolitiniu saugumu, ekonomikos vystymu reikia turėti aiškią nacionalinę, plataus sutarimo pagrindu parengtą šios srities vystymo koncepciją. Ir tokios koncepcijos periodiškai yra rengiamos, Seime yra ne vienas politikas, kuris šiomis temomis gali diskutuoti, teikti siūlymus, intelektualiai ginčytis, remdamasis gerai suvokiamais globaliais pokyčiais ir to lemtais iššūkiais Lietuvai. Turint tokias koncepcijas, jų įgyvendinimas leidžia siekti sisteminių permainų, leidžia nesiblaškyti ir išvengti tokios valstybinės idėjinės mažakraujystės, kokią matome tvarkant švietimo reikalus.

Bet taip nėra su švietimu. Seime daugiau politikų, kurie realiai išmano energetiką, nei tų, kurie gerai supranta švietimo reikalus. Todėl švietimo reikalai dažniausiai diskutuojami uždaruose kabinetuose ir retai tampa esminių politinių diskusijų objektu. Su energetika yra gerai, kad apie ją vengia kalbėti tie politikai, kurie nėra įsigilinę į šią temą, tuo tarpu su švietimu yra blogai tai, jog visi politikai įsivaizduoja, kad švietimą išmano, nes jie patys ar jų vaikai ėjo į mokyklą. Toks paviršutiniškas politikų požiūris į švietimo reikalus ir paverčia švietimą idėjinės mažakraujystės auka.

Taigi nors ir nenorime to pripažinti, bet faktas yra toks – mūsų švietimo sistemą yra ištikęs žemės drebėjimas, kurio pagrindinė priežastis – ilgalaikė idėjinė mažakraujystė švietimo reikaluose. Dabar turime skubiai rinktis ir spręsti, kaip atstatyti griuvėsius ar kaip pastatyti visai naujus švietimo rūmus. Tokie darbai turi prasidėti nuo aiškaus, konceptualaus architektūrinio plano, kokius rūmus norime pastatyti. Valstybės šimtmečiui būtų vertingiau parengti tokią koncepciją, nei ginčytis dėl to, kokiais tautiniais drabužėliais vaikai turi būti aprengti.

Ar esame pajėgūs tokią koncepciją parengti? Esu įsitikinęs, kad taip. Netgi esu rašęs apie tai, kaip tokia koncepcija turėtų atrodyti. Kad tai taptų realybe, tereikia tik nusikratyti intelektualinio tingulio, reikia telkiančio entuziazmo, nevaržomo partinėmis priklausomybėmis ar užimamais postais Vyriausybėje ar Seime ir tikro, organiško, nebiurokratinio rūpesčio mūsų švietimo reikalais.

Tikiuosi, kad šis mano tekstas bus to telkiančio entuziazmo vienas iš nedidelių kristaliukų, padėsiantis išsikristalizuoti naujos švietimo koncepcijos rūmui.

Švietimo koncepcija nėra kažkas neįsivaizduojamai sudėtingo. Pradiniame etape užtektų atsakyti į keletą principinių klausimų: pirma, kaip švietimo sistemą pritaikyti prie XXI amžiaus iššūkių ir paversti ją labiau individualizuota, t. y. pritaikytą dirbti individualiai su kiekvienu mokiniu; antra, kaip tokioje individualizuotoje ugdymo sistemoje vertinti individualius moksleivių pasiekimus, kai standartizuoti testai tam nėra pritaikyti; trečia, kaip tinkamai parengti ir kokį išsilavinimą privalo turėti mokytojai, kad pajėgtų prisiimti atsakomybę už žymiai labiau individualizuotą mokinio ugdymą; ir ketvirta, kaip parengti ir atrinkti mokyklų vadovus, kad jie pajėgtų suburti ir vadovauti aukštos ugdymo kokybės mokyklai.

Esu įsitikinęs, kad esame pajėgūs rasti atsakymus į šiuos klausimus. Todėl baigiu žodžiais, kuriuos rašiau prieš keletą mėnesių:

„Esu įsitikinęs, kad švietimą turime paversti svarbiausiu Lietuvos valstybės prioritetu, o norint tai padaryti turime susitarti ir parengti naują švietimo koncepciją. Tokia koncepcija turi įvardinti aiškų ilgalaikį ir nekintamą švietimo sistemos tikslą – švietimo sistema turi garantuoti geriausią išsilavinimą kiekvienam besimokančiajam. Svarbiausias naujos koncepcijos uždavinys – į visos švietimo sistemos centrą sugrąžinti vaiką, mokinį. Kiekvienas vaikas iš švietimo sistemos turi gauti geriausią išsilavinimą ir reikalingą efektyviausią pagalbą, siekiant tokio išsilavinimo.

Mokytojas ir mokykla turi padėti atsiskleisti jo stipriausioms savybėms ir turi padėti tada, kai jam kas nors nesiseka. Vaikas mokykloje turi pasirengti jo laukiančiam gyvenimui, kur reikės ne testus laikyti, o sugebėti analizuoti problemines situacijas, kūrybiškai ieškoti problemos sprendimų, nebijoti prisiimti atsakomybę už pasirinktą problemos sprendimo būdą ir efektyviai įgyvendinti tokį sprendimą. XXI amžius veržiasi į priekį ir kelia vis naujus iššūkius. Laikas nusipurtyti apėmusį stingulį ir drąsiai pasitikti šiuos iššūkius. Kad tai galėtume padaryti, reikia būti pasirengus. O tam reikia kitokios mokyklos. Ji prasideda nuo naujos koncepcijos.“

Pradėkime!

Kitos aktualijos

2019.12.13

K. Masiulis siūlo merų algas susieti su gyventojų pajamomis

K. Masiulis siūlo merų algas susieti su gyventojų pajamomis
Skaityti daugiau
2019.12.13

Įteisintas kario savanorio sutarties galiojimo sustabdymas pasirenkant savivaldybės tarybos nario ar Seimo nario mandatą

Įteisintas kario savanorio sutarties galiojimo sustabdymas pasirenkant savivaldybės tarybos nario ar Seimo nario mandatą
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti