Artėjant mokslo metams ir etatų dalyboms ugdymo įstaigose, netrukus įsigaliosianti etatinio mokytojų apmokėjimo ir klasių krepšelio principu paremta mokyklų finansavimo tvarka pedagogams ir ugdymo įstaigų vadovams kelia nemažai klausimų. Valdantieji susitikimuose su švietimo darbuotojais atsakydami į klausimą, kuo naujoji sistema pranašesnė už senąją, dažnai pritrūksta argumentų. Todėl Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) suskubo išleisti instrukciją, kurią pavadino ,,10 mitų apie etatinį“.
Kai per skubėjimą priimant įstatymus ir lydinčiuosius įstatymų įgyvendinimo teisės aktus nesugebama tinkamai jų aptarti ir pristatyti, tenka ieškoti kitų būdų, kaip pateisinti priimtus sprendimus. Tačiau likus pusei mėnesio iki rugsėjo 1 d., kai dėl naujojo mokytojų darbo užmokesčio skaičiavimo viskas jau seniai turėtų būti aišku, ŠMM bandymas teikti pagražintus atsakymus į pedagogams nerimą keliančius klausimus tik dar labiau sustiprina pojūtį, kad reformai iki galo nepasiruošta ir ji turi rimtų trūkumų. Geriausiai visus neaiškumus išsklaidys teisės aktų įgyvendinimas, tačiau klausimus, kuriuos ŠMM pavadino mitais, švietimo darbuotojai kelia ne be pagrindo. Be to, atsakymų instrukcijoje pateikiami atsakymai ne visai tikslūs ir smarkiai pagražinti.
Perėjimas prie etatinio apmokėjimo ir finansavimo sistemos keitimas, t. y. perėjimas prie mokyklų finansavimo klasės krepšelio principu, nepagerins mokytojų situacijos, nes dalis lėšų bus išleista finansuoti blogai sukomplektuotoms klasėms. Vyriausybė patvirtino tvarką, pagal kurią iki 2019-2020 mokslo metų pradžios prisiėmė visą prastai sukomplektuotų klasių finansavimo naštą, nors buvo žadama, kad, jei klasėje bus mažiau negu 12 moksleivių, tokią klasę turės finansuoti savivaldybės.
Savo ruožtu savivaldybės nebus suinteresuotos optimizuoti mokyklų tinklo. Apie tai savo ataskaitoje buvo perspėjusi ir EBPO, kuri nepritarė tokiam finansavimo modeliui. Tai reiškia, kad gali atsitikti taip, jog finansavimo didinimas bus panaudotas finansuoti neracionaliam mokyklų tinklui. Gerai sukomplektuotos mokyklos ir jose dirbantys mokytojai jokio situacijos pagerėjimo gali ir nepajusti, o tie mokytojai, dažnai geriausieji, kurie dirbo dideliais krūviais ir gaudavo finansavimą už kiekvieną kontaktinę valandą, dėl kitokios valandų apskaitos privalės mažinti krūvius. Atskirais atvejais, kai bus netelpama į 1,5 etato, tiems mokytojams atlyginimas gali ir mažėti, nes valandos apmokėjimo vertė mažės.
Taip pat problemų atsiras ir tiems mokytojams, kurie dirba keliose mokyklose. Tarkime, jei mokytojas gauna pusę etato vienoje mokykloje ir po du ketvirčius kitose dviejose, kaip jam bus apskaitomos papildomos valandos? Dalis mokyklų vadovų gali reikalauti, kad mokytojas mokykloje už pusę etato kiekvieną dieną dirbtų po keturias valandas ar kelias dienas po visą darbo dieną. Tokiu būdu mokytojui būtų sudėtinga derinti darbo grafikus kitose mokyklose, ir jie iš jų bus atleidžiami.
5-6. ŠMM sako, kad netiesa ir tai, jog daliai mokytojų valandos bus „prirašomos“ ir kad dėl etatinio modelio didės biurokratija. Priešingai, tikėtina, jog biurokratijos atsiras daugiau – papildomi darbai turės būti apskaitomi, ir už juos turės būti atsiskaitoma. Kalbant apie prirašomas valandas, labai realu, kad daliai mokytojų, kuriems nesusidaro krūviai, bus stengiamasi duoti daugiau nekontaktinių, papildomos veiklos mokyklos bendruomenei, valandų. Atsiranda pavojus įvairioms įtakoms ir ne visai sąžiningam valandų paskirstymui. Taip pat kyla grėsmė, kad mokytojai bus išnaudojami papildomiems darbams atlikti, paprasčiausiai pasakant, kad tie darbai įeina į jų etatą.
Tačiau nesėkmingų bandymų sklaidyti visuomenės abejones bandant paneigti mitus likus mėnesiui iki etatinio apmokėjimo įsigaliojimo nereikėtų, jei būtų atsižvelgta į pasiūlymus, kuriuos TS-LKD kartu su kitų frakcijų nariais teikė priiminėjant reformą.
Pirmiausiai, siūlėme nukelti etatinio apmokėjimo modelio priėmimo datą – skubotai priimti įstatymų projektai kelia nerimą, sumaištį, gąsdina neapibrėžtumu, taip diskredituojama pati etatinio darbo apmokėjimo modelio idėja. Etatinio darbo apmokėjimo modelis nėra praktikoje plačiai išbandytas, todėl skubotas jo įgyvendinimas, labai tikėtina, sukels nenumatytų pasekmių, kurios sutrikdys mokymosi procesą ir mokyklų darbą. Todėl siūlėme įstatymo įsigaliojimą atidėti iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Reformos įsigaliojimas po vienerių metų suteiktų laiko tiksliai apskaičiuoti būsimus atlyginimus, nusistatyti aiškias tvarkas ir išvengti nenumatytų neigiamų pasekmių.
Antra, kaip ir minėta, reforma neturės jokios įtakos daliai ugdymo įstaigose dirbančių pedagogų ir specialistų, kurie ir šiuo metu dirba etatiniu principu. Tarp tokių mokytojų ir specialistų yra ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojai, mokyklų logopedai, socialiniai darbuotojai, psichologai ir kiti pagalbos mokiniui specialistai. Išeina taip, kad vieniems mokytojams algos galimai kils, tačiau kita svarbi mokytojų grupė yra visiškai ignoruojama. Siūlėme bent šiek tiek pakelti apatinę kvalifikacinės kategorijos ribą ir padidinti atlyginimus minėtiems mokytojams ir ugdymo įstaigose dirbantiems specialistams, kuriems neaktuali nauja etatinio apmokėjimo tvarka.
Taip pat siūlėme suvienodinti mokytojų, dirbančių pagal bendrojo ugdymo ir mokytojų, dirbančių pagal profesinio mokymo bei neformaliojo švietimo programas, apmokėjimo modelį. Įstatyme numatytas skirtingas nekontaktinių valandų paskirstymo procentas, skiriamų kontaktinių valandų intervalas yra neteisingas, tačiau valdantiesiems tai nė motais.
Galiausiai nekontaktinėms valandoms numatytoms funkcijoms, susijusioms su veikla mokyklos bendruomenei, vykdyti skiriama neproporcingai didelė dalis valandų ir tai gali kurti prielaidas fiktyvioms veikloms įteisinti. Tuo tarpu nekontaktinių valandų, skirtų pasiruošti pamokoms, darbams taisyti, skiriama nepakankamai. Todėl siūlėme, kad nekontaktinėms valandoms, susijusioms su kontaktinėmis valandomis (pasiruošimui pamokoms, darbų taisymui, vertinimui ir t.t), turi būti skiriama 40-70 proc. nuo kontaktinių valandų skaičiaus atitinkamai mažinant nekontaktinių valandų, skirtų bendruomeninei veiklai, skaičių.
Jei šiems pasiūlymams būtų buvę pritarta, dabar turėtume kitokią situaciją ir daug mažiau neaiškumo. Visgi Seimo daugumai rūpėjo tik kuo greičiau reformą „prastumti“, nesigilinant, kas iš to išeis. Kas prisiims atsakomybę už neparuoštą reformą? Ir ar vėl bus kaltinami konservatoriai už tai, kad kritikuoja ir nieko nesiūlo, nors pasiūlymų buvo? Gal apskritai valdantiesiems ateityje reikėtų pabandyti paneigti ir dar daugiau mitų švietimo srityje, pavyzdžiui, kad mokytojo specialybė po jų atliktų reformų netaps prestižinė?
Švietimo ir mokslo ministerija, „10 mitų apie etatinį“: