„Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos“, – taip į Lietuvos paskelbtą Nepriklausomybę 1990 m. reagavo tuometinis Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrandas. Praėjus mažiau nei metams Michailas Gorbačiovas iš tiesų ėmėsi jėgos, kas kainavo gyvybę 14 taikių Lietuvos žmonių. Tačiau sugriauti lietuvių tautos sukurto geopolitinio stebuklo – nepriklausomos Lietuvos valstybės – Sovietų Sąjungos vadovui nepavyko.

Sąvoką „geopolitinis stebuklas“ naudoju ne šiaip. Mažos, nė 4 mln. gyventojų neturinčios šalies gebėjimas ištrūkti iš milžiniškos imperijos, kurios kariuomenėje buvo daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje gyventojų, gniaužtų, iš tiesų prilygsta stebuklui. Ir visa tai – tik pačios tautos dėka.

Kad ir kaip skaudu tai pripažinti, tačiau F. Mitterrando žodžiai atspindėjo tuometinio Vakarų pasaulio politinio elito požiūrį į Sovietų Sąjungoje vykstančius procesus. Kai Baltijos šalių žmonės stovėjo Baltijos kelyje ir svajojo apie nepriklausomybę, pasaulio galingieji viltingai žiūrėjo į M. Gorbačiovo vykdytą „Perestroiką“. Matyt, tikėjosi, kad po ilgų tironijos metų „Blogio imperija“ (taip beveik šeštadalį Žemės sausumos ploto užimančią valstybę apibūdino Ronaldas Reaganas)  kardinaliai pasikeis ir taps patikima Vakarų pasaulio sąjungininke. Galbūt net demokratizuosis. Ir bijojo, kad mažos šalies atsiskyrimas gali išversti iš posto M. Gorbačiovą bei sugriauti jo valdymo metais pradėtas reformas.

Sovietų Sąjungos režimo blogį, ypač Stalino epochos nusikaltimus, suvokė visas demokratinis pasaulis. Bet tik nedaugelis iškilių asmenybių, tokių kaip JAV prezidentas R. Reaganas, popiežius Jonas Paulius II ar iškilus lietuvių rezistentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas suprato, kad sovietinio režimo blogis slypi ne tik šios valstybės lyderių asmenybėse, bet ir pačioje žmogiškąją prigimtį neigiančioje komunistinėje ideologijoje. Tai, jog okupuota tauta nori ne režimo reformų, bet tikros nepriklausomybės, irgi ne visiems atrodė savaime suprantamas dalykas. Gal todėl ir šiandien daugelis vakariečių M. Gorbačiovą laiko kone didvyriu, kurio aštuoniasdešimtmečiui Londone buvo surengtos didžiulės iškilmės.

„Savo tikslo reikia siekti žingsnelis po žingsnelio“, – taip Nepriklausomybės siekiantiems lietuviams patarė Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis, manęs, kad užuot staigiai ir besąlygiškai atkūrinėję Nepriklausomybę, lietuviai turėtų derėtis su M. Gorbačiovu. Galime tik įsivaizduoti, kokia būtų šiandieninė Lietuva, jei Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kiti tautos išrinktieji būtų vadovavęsi H. Kohlio patarimu ir derėjęsi su M. Gorbačiovu. Tikriausiai šiandieninės Lietuvos situacija būtų panaši į Ukrainos, Moldovos ar kaimyninės Baltarusijos: arba lojalumas Kremliui arba dirbtinai sukurti „įšaldyti“ konfliktai ir „slenkanti“ aneksija.

Kad ir ką kalbėjo F. Mitterrandas, tačiau diktatūra Lietuva netapo. Iš visų sovietinių respublikų tik savo nepriklausomybės drąsiai ir ryžtingai siekusios Baltijos šalys šiandien priskiriamos prie demokratinių valstybių, yra Europos Sąjungos bei NATO narės. Tuo tarpu M. Gorbačiovo reformomis tikėjusios ir ryžtingų žingsnių nedrįsusios žengti posovietinės šalys net ir šiandien, praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nuo Sovietų sąjungos žlugimo, nepajėgia susitvarkyti su sovietinio režimo palikimu – itin stambaus masto korupcija, regioniniu separatizmu, visiška politine bei ekonomine priklausomybe nuo Rusijos.

Sausio 13-ąją visuomet prisiminsime kaip 14 Lietuvos didvyrių žūties dieną. Tačiau Sausio 13-oji – tai ne tik skausmo, bet kartu ir pergalės diena, kai lietuviai visam pasauliui įrodė, kad ir maža tauta, nepaisant pasaulio galingųjų abejingumo, gali atsilaikyti prieš didesnį ir galingesnį jos pavergėją, kad šalies laisvės troškimas yra stipresnis net už ginklo baimę ir savisaugos instinktą, o svarbiausia – kad sunkiausiais momentais tauta pajėgi susitelkti ir ginti savo šalį.

1991 m. vasario 11 d., praėjus mažiau nei mėnesiui po Sausio 13-osios, Islandija pirmoji pasaulyje pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. Šiai mažai valstybei visuomet jausime dėkingumą už tai, kad ši kur kas anksčiau nei gerokai didesnės ir galingesnės šalys išdrįso stoti į Lietuvos pusę sunkiausiu mums metu ir taip prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo. Tad prisimindami Sausio 13-ąją ir po jos sekusį Lietuvos pripažinimą, turime jausti atsakomybę prieš kitas šalis, tokias kaip Gruzija ar Ukraina, kurios net ir praėjus daugeliui metų po Sovietų Sąjungos žlugimo patiria šiandieninės Rusijos agresiją. Ekonominis pragmatizmas jokiu būdu negali užgožti paprasto bendražmogiškumo ir pagarbos kitų šalių laisvei. Lietuviai, kaip pirmoji iš sovietinės imperijos ištrūkusi tauta, tikrai privalo tai suvokti.