P. Saudargas
2016.12.19

Tonos atliekų kavos puodelyje

Negailestinga statistika rodo, jog net ir įgyvendinus ambicingąją Europos Komisijos Žiedinės ekonomikos 2030 m. viziją, tais metais turėtume besikaupiantį atliekų perteklių.

Kaip spręsime šimtų tūkstančių tonų atliekų srautus kasmet, vis dar keliaujančius į sąvartynus, kur dėsime atgautąjį KAK‘ą, besikaupiantį saugojimo aikštelėse geresniems laikams, kaip mažinsime atliekų rūšiavimo gamyklų (MBA) dvoką?.. Apmokestinsim kavos puodelius! Na, dar imsim ir transformuosimės į žiedinės ekonomikos valstybę, gyventojai rūšiuos atsakingai ir atliekų tiesiog nebebus. Verčiantis sunerimti disonansas tarp realybės skaičių ir to, ką sako (ar nesako) Aplinkos Ministras ir Premjeras.

Lietuvoje šiandien vis dar turime neracionalią atliekų tvarkymo sistemą, kuomet net 60 proc. energetinę vertę turinčių komunalinių atliekų yra šalinama sąvartynuose (nors tokių atliekų energetinė vertė (tonai) yra 20 proc. didesnė nei biokuro). Iki šiol Lietuvoje kompostuojame tik 10 proc. atliekų, rūšiuojame ̶ 21 proc., o deginame ̶ 9 proc.

Europos Komisija yra iškėlusi gana ambicingą tikslą 2030-iesiems: ne daugiau nei dešimtadalis atliekų pasieks sąvartynus. Naujoji žalioji Vyriausybė ir naujasis žaliasis Aplinkos ministras Kęstutis Navickas nuoširdžiai tiki žiedinės ekonomikos ir beatliekio gyvenimo principais. Tikiu ir aš. Bet tikėjimas neužgožia didėjančių atliekų kalnų ir skaičių tendencijų dvoko.

Naujai iškepta Vyriausybės programa dvelkia lengvu pasivaikščiojimu gamtoje. Lyg svajonėse išdėstyti gražūs tikslai prašosi pagrindžiami bent kiek konkretesnėms įgyvendinimo priemonėm. Kurių nė su žiburiu nerasi. Klausiame užsisvajojusių Premjero, Aplinkos bei Energetikos ministrų Seimo komitetuose ir frakcijose: „Ką darysite?“ „Leiskit dirbti!“ – atsako jie. Ar pritariate atliekų deginimo gamykloms Vilniuje ir Kaune? Eee… kaipirkadgalbūtištiesųneaišku…

Ne vienerius metus girdime abejonę dėl suprojektuotų atliekų gamyklų Vilniuje ir Kaune, kurios dar nei pastatytos, nei pradėjusios veikti. Tačiau visai neseniai, dar šį rudenį susidūrėme su realiu iššūkiu ̶ Vilniuje kaupėsi kalnai šiukšlių, kurių nebebuvo kur dėti, gyventojai skundėsi neištuštinamais konteineriais jų kiemuose. Tai pasekmė išsikerojusios atliekų (ne)tvarkymo sistemos: nėra kur apdoroti šiukšlių srautų.

Kasmet Lietuvoje žmogui tenka apie 460 kg komunalinių atliekų. Per metus, įvertinus emigracijos mastą, Lietuva 2020 m. sukaups 1,3 milijono tonų buitinių atliekų. Net ir optimistiškai prognozuojant, jog išrūšiuosime ir gaminsime kompostą iš pusės visų susidarančių komunalinių atliekų, tai 2020 m. vis tiek turėsime 0,65 mln. t atliekų, kurias reikės deginti ir/arba vežti į sąvartynus. Klaipėdos „Fortum“ deginimo pajėgumai yra 0,2 mln. t/metus, tai yra ̶ nepakankami. Planuojami Vilniaus jėgainės pajėgumai būtų 0,16 mln. t/metus, o Kauno – 0,2 mln. t/metus. Tai reiškia, jog bendrai šios trys jėgainės 2020 metais galėtų sudeginti 0,56 mln. t komunalinių atliekų, reiškia vis tiek dar liks…

Kita vertus, tikslas 50 proc. komunalinių atliekų srauto grąžinti į rinką yra labai ambicingas. Švedija prieš penkiolika metų užsibrėžė įgyvendinti šį tikslą, tačiau vis dar nesugebėjo jo pasiekti. Aukšti sąvartyno ir deginimo mokesčiai bei absoliutus uždraudimas degių bei organinių medžiagų šalinimui sąvartyne antrinių žaliavų atgavimą ir komposto gamybą per 10 metų padidino tik ~10 proc. Lietuvoje 2014 m. išrūšiuota ir kompostuota buvo 31 proc. komunalinių atliekų, tad klausimas ̶ ar išvis pavyks pasiekti 2020-iems metams užsibrėžtus tikslus? Juk net judėdami panašiais į Švedijos tempais, geriausiu atveju, 2020 m. galėtume tikėtis, jog rūšiuosime ir kompostuosime na, galbūt keliais procentais daugiau atliekų.

K. Navicko paklausus, kokių konkrečių priemonių imsis – galbūt bus keičiama mokesčių sistema už atliekas, šis atsakė, jog yra vizija dėl mokesčių ir skatinimo rūšiuoti. Pasak jo, „tie, kurie prisideda prie tvaraus atliekų rūšiavimo, turi mokėti mažiau“. Logiška, bet kaip tai įgyvendins, kol kas atsakyti negalįs (išskyrus vienkartinius kavos puodelius, žinoma). O toje vizijoje kol kas gali įžvelgti tik „bendrijų bandomuosius projektus“, kuriuose, esą, atsispindėtų nerūšiuotų atliekų tvarkymo ir rūšiuotų atliekų tvarkymo kainos gyventojams.

Ministras pripažino, kad „tai labiau švietimo priemonė, o ne atliekų tvarkymo priemonė“. Vien švietimu šiukšlių problemos neišspręsime. Turi atsirasti konkrečios mokestinės priemonės, kurios ne tik skatintų, bet ir priverstų rūšiuoti. Rūšiuoti turi akivaizdžiai apsimokėti. Priešingu atveju po trijų-keturių metų akis ir nosį ims griaužti nespėjamos deginti atliekos, net ir pilnu pajėgumu veikiant Vilniaus ir Kauno jėgainėms.

Kitas klausimas  ̶  pramoninės atliekos ir jų kiekiai. Šiandien Klaipėdoje pajėgumai leidžia sudeginti tik apie 40 tūkst. tonų pramoninių atliekų per metus. Deja, bet susidarančių neperdirbamų ir tik deginimui tinkamų pramoninių atliekų kiekiai 2020 metais siektų ne mažiau nei 325 tūkst. tonų. Tai reiškia, jog Klaipėdos „Fortum“ galėtų sudeginti apie 12 proc. susidarančių pramoninių atliekų. Mažoka.

Seniai girdime apie galimybes įdiegti reikiamas technologijas tokiose gamyklose, kaip „Akmenės cementas“ ar „Palemono keramika“. Pats Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, viešėdamas Aplinkos apsaugos komitete Seime, teigė, jog „Akmenės cementas“ galėtų sėkmingai deginti pramonines atliekas. Tuo tarpu Aplinkos ministras susitikimo su komiteto nariais metu teigė, jog nėra susipažinęs su „Akmenės cemento“ pajėgumais, bet žino, jog jų technologijos yra pritaikytos padangų deginimui. O Palemone esančią gamyklą jis įvardijo kaip netinkančią buitinėms atliekoms deginti. O kaipgi dėl pramoninių atliekų?

Palemono keramika perdirba 27 proc. deponuotinų (priskiriami šlakai ir pelenai, radioaktyvios medžiagos, galvaniniai elementai ir t. t.) pavojingų atliekų, tačiau įdiegus reikiamus valymo įrenginius, laikantis visų aplinkosauginių reikalavimų, galėtų tvarkyti ne tik nedegias ar sunkiai degias atliekas, bet ir kitus atliekų srautus. „Akmenės cementas“ yra pajėgus deginti rūšiuotas komunalines atliekas, kadangi naudojamos klinkerio degimo krosnys yra tinkamos pavojingų ir nepavojingų atliekų deginimui. Esant grėsmingai atliekų (ne)tvarkymo situacijai, privalome nagrinėti visas įmanomas galimybes ir esančių įmonių potencialą.

Negailestinga statistika rodo, jog net ir įgyvendinus ambicingąją Europos Komisijos Žiedinės ekonomikos 2030 m. viziją, tais metais turėtume besikaupiantį atliekų perteklių. Revizuoti viziją po 13 metų nesunku: 65 proc. per metus susidarančių komunalinių atliekų perdirbame, trijose (Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus) kogeneracinėse jėgainėse galimai sudeginame visas perdirbimui netinkamas degias komunalines atliekas ir 30 proc. degių pramoninių atliekų. Daugiau neleidžia pajėgumai. Sąvartynus tuomet pasiekia apie 8 proc. komunalinių atliekų (tos, kurios nedegios ir pelenų dalis) ir lieka dar nemenka krūvelė pramoninių atliekų… Net įgyvendinus viziją! Net vykdant pažadus, o ne „zadanijas“. Dirbant ne vien darbo grupėse. Net susigrąžinus visus kavos puodelius…

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų