P. Saudargas
2017.02.06

„Trumpizacija“ Europoje ir Lietuvoje

Nors Lietuvoje anti-europietiškas populizmas politinėje scenoje kol kas nėra pagrindinių veikėjų gretose ir tenkinasi užkulisinėmis rolėmis ar netyčia prasprūstančiomis grimasom (a la „nedarykim iš Rusijos baubo“), privalome gilintis į tai, kas vyksta aplink mus. Mados į pasienio zonas (kad ir pretenduojančias būti Europos centru) ateina vėliau, bet neišvengiamai.

Vakarų visuomenėse vyksta lūžiai. Beveik niekas nesitikėjo, kad Didžiosios Britanijos gyventojai neišsigąs vienbalsiai specialistų prognozuoto ekonominio nuosmukio ir balsuos už išstojimą iš Europos Sąjungos. Antras blynas „nesužiūrėtas“ už Atlanto ir Barackas Obama vietą Baltuosiuose Rūmuose užleidžia skandalingajam milijardieriui Donaldui Trumpui. Žinant, kad šiemet matysime rinkimus Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, ši banga gali ne tik nenuslūgti, bet ir dar išaugti.

Prancūzijos konservatorių kandidatas į prezidentus skęsta skandaluose dėl savo šeimos narių fiktyvaus įdarbinimo. Kaltinimai nepotizmu smarkiai smukdo anksčiau ryškiu rinkimų kovos favoritu laikytą F. Filloną. Tuo tarpu Marine Le Pen naujausiais apklausų duomenimis per pirmąjį rinkimų ratą balandžio 23 d. galėtų surinkti daugiausiai palaikymo balsų. Beje, paraleles su JAV ryškina pati M. Le Pen, viešai teigdama, kad Trumpo pergalė padės jai pačiai. Nyderlanduose pastaraisiais metais susikūrė ne viena, o net keliolika nedidelių partijų, kurios, visų pirma, pozicionuoja save kaip „antielitines“, euroskeptiškas politines jėgas.

Tikėtina, kad dabar esančių frakcijų skaičius – šiandien jų yra 16 – Nyderlandų parlamente dar išaugs. Prognozės tradicinėms partijoms itin prastos, o „Laisvės partijos“ reitingai auga, jos lyderio Geerto Wilderso populistinei retorikai atliepiant visuomenės nepasitenkinimo ir baimių bangas.

Vokietijoje Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungai rugsėjį vykstančiuose Bundestago rinkimuose didžiausią iššūkį mes dešiniosios populistinės jėgos. Viena iš jų – gyventojų apklausų reitinguose auganti „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) – kraštutinės dešinės euroskeptikų partija, naujausiais duomenimis jau esanti trečioje vietoje pagal populiarumą Vokietijoje po tradicinių krikščionių demokratų ir socialdemokratų.

Nors Lietuvoje anti-europietiškas populizmas politinėje scenoje kol kas nėra pagrindinių veikėjų gretose ir tenkinasi užkulisinėmis rolėmis ar netyčia prasprūstančiomis grimasom (a la „nedarykim iš Rusijos baubo“), privalome gilintis į tai, kas vyksta aplink mus. Mados į pasienio zonas (kad ir pretenduojančias būti Europos centru) ateina vėliau, bet neišvengiamai.

Kodėl žmonės nori politikų, kurie problemas įvardija tiesmukai, bet dažnai populistiškai? Kodėl jie pyksta ant tradicinių politinių partijų ir tradicinio politinio elito bei „elito“ ir dairosi net kraštutinių alternatyvų? Vienas iš atsakymų akivaizdus – milijonai žmonių jautėsi neišgirsti įprastų, gražiai apsirengusių ir apgalvotai kalbančių politikų.

Žmonės nepatikėjo nei britų konservatorių lyderiu Davidu Cameronu, kuris visomis išgalėmis siekė britus išsaugoti ES, nei Hillary Clinton, kuri galėjo tapti pirmąja moterimi JAV prezidente. Juos įkvėpė Nigelas Farage‘as ir Donaldas Trumpas, nes jie rasdavo kam suversti kaltę bei nepamiršdavo pridurti esantys vieninteliai galintys atnešti pokyčius. Negalime padaryti klaidos manydami, kad „Brexit“ ir Trumpo pergalė buvo nulemta tik nepasiturinčių, menkai išsilavinusių žmonių balsais. Taip, statistika rodo, kad už išstojimą iš ES bei Trumpą daugiau balsavo tie, kurių menkesnis išsilavinimas.

Taip, pastebėtas ir ryšys su pajamomis – pavyzdžiui: kuo turtingesni žmonės, tuo mažesnė tikimybė, kad balsuota už išstojimą iš ES. Bet negalime nepastebėti, jog milijonai gerai išsilavinusių, geras darbo vietas ir pajamas turinčių, galbūt netgi pakankamai liberaliai mąstančių norėjo pokyčių. Jie nebetiki, kad įprasta politika gali tai atnešti, nes visi jie – ir centro kairieji, ir centro dešinieji – atrodo vienodi. Avangardinės mados dvelksmas jau prasismelkė ir mūsuose, girdi, koks skirtumas, balsuoti už Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus ar už socialdemokratus, jei jie visi vienodi?

Toks klausimas iš dalies nulėmė praėjusius mūsų parlamento rinkimus. Siūlantieji alternatyvas įtikino mases, kad nebeverta tikėti tais, kurie esą deklaruoja skirtingas vertybes, bet iš esmės vykdo identišką politiką. Ar kairieji, ar dešinieji, visi jie vienodi neįsiklausymu į visuomenę, vienodi (ne)priimamais sprendimais. Tad ir mes neturėtume manyti, kad valstiečių-žaliųjų pergalę lėmė tik visuomenės paraštės, anksčiau gadinusios balsus už „geresnį vaizdelį“. Ne, anaiptol – ją lėmė neišklausomieji. Turtingi ir neturtingi, pro-rusiški ar pro-amerikietiški.

Todėl norintys išlikti nūdienos politinėje arenoje politikai ir partijos (taip taip, tradicinės partijos, nes jokio stebuklingo dviračio be ratų pasaulis neišrado) privalo išmokti kalbėtis su savo visuomenėmis. Atvirai, drąsiai, nepataikaujančiai, bet abipusio dialogo pagrindu. Ne tik kalbėti, bet ir klausytis bei išgirsti. Tačiau tai visiškai nereiškia aiškių ideologinių krypčių ar vertybių atsisakymo – kaip tik atvirkščiai.

Atviras dialogas su visuomene – tai lyg dvišalės sutarties pasirašymas, prašant abi puses įsigilinti į sutartį. Šis įsigilinimas didina abiejų pusių atsakomybę: politikai ne manipuliuoja PR‘iniais lozungais ir pažadais, bet išaiškina visuomenei savo programą ir siūlomas idėjas, o visuomenė balsuodama ne tik įpareigoja politikus vykdyti jų deklaruotą programą, bet ir įsipareigoja pati aktyviai dalyvauti tolimesniame sprendimų priėmimo procese, spausti, bet ir padėti politikams.

Vis dažniau pilietinė visuomenė ir pas mus dalyvauja trišaliuose dialoguose: vadžia-žiniasklaida-visuomenė, suvokdama, kad nedalyvauti gamybiniame ūkio pasitarime yra tiesus kelias likti melžiama karve. Kaip duoti adekvatų atkirtį populizmui? Populizmas juk yra populiarus, o tai yra patrauklus ir paprastas sakymas nebūtinai tiesos, t. y. pusiau tiesos arba melo. Vaistas kovai su šiuo reiškiniu yra populiariai ir paprastai sakyti tiesą. Genialumas paprastume.

Sudėtingų valstybės klausimų sprendimai gali būti sudėtingi, bet valdžios uždavinys yra juos paaiškinti taip, kad visuomenė suprastų. Man kaip fizikui peršasi alegorija: televizoriaus veikimo fizika yra labai sudėtinga, ir nebaigus specialių mokslų, sunku suvokti, kaip veikia televizorius, tačiau net vaikas gali patikrinti, ar jis veikia – įjungei į tinklą ir paspaudei mygtuką.

Valstybėje lygiai tai pat – žmonės labai greitai pajunta, ar gyvenimas gerėja, ar ne… Gali valandų valandas įrodinėti, kad televizorius teoriškai nėra sugedęs, bet jei įjungtas į tinklą „žydrasis ekranas“ vis dar juodas – komedija baigta. Todėl žadėti dalykų, kurių negalima įgyvendinti (užsiimti populizmu) nevalia, bet reikia paprastai paaiškinti, kodėl jų negalima žadėti ir patraukliai pateikti savo sprendimo variantus.

Tik abipusis nuoširdus dialogas su visuomene, suvokiant, kad visi sėdime vienoje valtyje, išgelbės mus nuo D. Camerono ir H. Clinton likimo.

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų