Pažadas arba savo žodžio davimas yra ir atsakomybė – esminio žmogaus buvimo žemėje savęs realizavimo momentas. O jei pažadas yra duodamas politiko, tai jam ir tenka pirmiausia moralinė atsakomybė už jo tesėjimą. Netęsint, tai tampa moraliniu prasižengimu, o jį ignoruojant atsiranda sąlygos „politiniams prasižengimams“ pasireikšti. Paprastai kalbant, sulaužius ar „užmiršus“ pažadą einama link tolesnių paklydimų, kurie, ypač tarptautinėje politikoje, gali turėti rimtų pasekmių.

Neatsakingas pasižadėjimas, kaip ir pažado sulaužymas ar negebėjimas jį tesėti, turi savo kainą, ypač kai politikai žada valstybės vardu (nes kieno vardu kalba užsienio reikalų ministras, premjeras, parlamentarų delegacija ar prezidentas?).

Vienas iš garsiausiai nuskambėjusių žadėjimo atvejų yra tuometinio prezidento Algirdo Brazausko 1995 metais Maišiagaloje pasirašytas memorandumas su kolega Gunčiu Ulmaniu. Memorandumu buvo perbraižyta jūrinė siena tarp Lietuvos ir Latvijos – tai buvo padaryta nesitariant su Seimu ir Vyriausybės nariais.

Šio, greitai viešai išsiginto, pažado pasekmes santykiuose su Latvija jaučiame iki šiol – jūrinės sienos sutartis su Lietuva, pasirašyta 1999 metais, Latvijos Saeimos neratifikuota iki šiol. Latviai jaučiasi apgauti, nes gavo prezidento pažadą, kurio Lietuvos valstybė netesėjo.

Pastarųjų dešimtmečių santykių patirtis su kita kaimyne – Lenkija, aiškiai liudija, kad be kitų reikšmingų aplinkybių, dvišaliai santykiai ypač pablogėdavo tada, kai iš Lietuvos pusės nepamatuotais pažadais dėl Lietuvos lenkų tautinės bendrijos tikrų ar menamų problemų buvo sukeliami Lenkijos politikų lūkesčiai.

Būtent todėl kaimynai lenkai ne kartą yra atvirai kaltinę Lietuvą nesilaikant pažadų. Savo užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje lenkai yra kruopščiai suregistravę visus nuo pat 2001 metų aukštų Lietuvos politikų teiktus Lenkijai nepamatuotus pažadus dėl įvairių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos keltų reikalavimų. Skelbiami ne tik politikų vardai ir pavardės, bet ir konkrečios aplinkybės, vietovės bei datos, kuomet Lenkijai buvo žadama „Lietuvos Respublikos vardu“ – pradedant tuometiniu Užsienio reikalu ministru Antanu Valioniu, kuris 2001 metais sutiko priimti lenkų parengtas sutarties pataisas dėl vardų ir pavardžių užrašymo ir baigiant visais ministro Lino Linkevičiaus pareiškimais apie būtinybę įteisinti lenkiškas raides ir kt.

Prezidentiniame lygmenyje šiai „pažadų dalinimo“ politikai kuriam laikui nutrūkus (prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijos 2009–2019 metais), tai būdavo „kompensuojama“ daugiau ar mažiau įtakingų Seimo narių ar skirtingų Lietuvos vyriausybių pasižadėjimais.

Štai šią žiemą į Varšuvą nuvykusi Lietuvos Seimo narių delegacija pareiškė ir bendroje su Lenkijos parlamentarais deklaracijoje savo parašais įtvirtino, kad būtina pilnai įgyvendinti 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo sutartį, ypač tautinių bendrijų klausimais. Kai kurie delegacijos nariai netgi atvirai pripažino, kad Lietuva neva sutartį pažeidžia, nes neleidžia rašyti asmenvardžių originalo kalba. Vieno šios keistos delegacijos nario paprašiau paaiškinti, kokias nuostatas dar turime įgyvendinti iš Lietuvos pusės – aiškaus atsakymo negavau. Išskyrus keistą teiginį, kad visi tie, kurie yra prieš lietuvių kalbos abėcėlės keitimą, dirba… Maskvai.

Akivaizdu, kad kai kurie Lietuvos politikai neįgalūs suprasti, kad nei raidės, nei perdėtas parodomasis entuziazmas visų tarpvalstybinių klausimų su Lenkija neišspręs, nes tarp kaimynų visada yra ir bus skirtingų požiūrių, tai – normalu.

Privalu žinoti, kad 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutartyje yra aiškiai įrašytas abiejų valstybių įsipareigojimas, kad abiejų valstybių piliečių pavardės gali būti rašomos pagal skambesį, kaip kad dabar ir yra Lietuvoje. Daugiau nesame niekam nieko įsipareigoję ar skolingi, todėl patys save „pakišame“ teigdami, kad Lietuva neva ką nors pažeidžia arba vėl dalindami pažadus, net neįvertinę jų atitikimo Konstitucijai.

Žvelgiant į tokį ilgametį dvišalių santykių „pažadų paveldą“, kurį ir šiais metais „turtina“ Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis (eiliniai jo pažadai vasario mėnesio vizito Lenkijoje metų spartinti pavardžių rašymo „reformą“), sunku tikėtis, kad atsiras politikas, kuris aiškiai pasakys, kad Lietuvos vidaus politikos klausimai (valstybės ir jos piliečių santykis yra vidaus politikos klausimas) negali toliau būti aptariami ir plėtojami dvišaliu formatu.

Vis dėlto, norint išbristi iš užburto pažadų rato, tai pasakyti būtina. Galiausiai politikai, prieš ką nors žadėdami, turėtų įvertinti ir savo galimybes – Prezidentas, visų pirma, yra Konstitucijos garantas, tad negali pritarti jos laužymui, ar vidaus politikos klausimų derinimui prie kitos valstybės politikų interesų, o grupelė Seimo narių ar užsienio reikalų ministras negali kalbėti už Seimo daugumą.