Kadaise, vos atgavę Nepriklausomybę, neblogai suvokėm, kad neva tradiciniai arba kur nors girdėti skirtukai „kairė – dešinė“ neturi tiesioginės konotacinės reikšmės pagal partijų pavadinimus arba propagandai mėtomus žodelius. Juolab – kyšius. Pavyzdžiui, kai balsuojama už butelį alaus, o dar atboginus šio skysčio cisterną į studentų miestelį.

Demokratinio darbo, nedemokratinio darbo, dar kokio nors biurokratinio nedarbo tariamai konkuruojančios partijos kvepėjo visai panašiai. Ešelonai, senasis raugas.

Tikras skirtukas buvo politinė orientacija. Vieni antai tempia į seną balą, šiokią ar kitokią klampojančią Rusiją – ten mat pelnai, o kiti – tolyn į Vakarus, į Europą. Tempikai senuoju valdiškų priešpiečių keliu būdavo kairieji; naujuoju europiniu – dešinieji, raginantys dirbti ir užsidirbti. Glaustis prie Europos ir demokratijos, neklimpti carų Eurazijoj. Bėda, kad europininkai patikėjo tartum garantuota pašalpine dangaus mana ir atostogomis Kanarose be kolūkinės baudžiavos; o eurazininkai įsižeidė dėl „pažeminimo“ ir ėmė kerštingai ginkluotis. Iš esmės jie liko kairėje, šventosios Partijos niurkomo didvalstybinio, visai ne piliečių, kapitalizmo gniaužtuose. Taip kažkada jau buvo suartėję ir susimokę falšyvieji „socialistai“ – ir Hitlerio, ir Stalino. Kol susipjovė tarpusavy, o tradicinės demokratijos arba keikiamasis „kapitalizmas“ išliko. Dabar skirtukas padėtas kitur. Kairieji varo, kad Europa – blogis. Europos Sąjunga, nereikalaujanti dirbti, o skatinanti švaistymą, viliojanti buvusius baudžiauninkus – juolab didesnis blogis.

Užtat Eurazija su naujais karais ir teroru – šaunuolė. Jai svajojant apie Stalino deržavos restauraciją (nauji hitleriai vėl pritars), Europos Sąjunga jau paskelbta didžiuoju istoriniu priešu. Tokius reikia ir teks naikinti. Visomis priemonėmis.

Šiuo metu svarbu tą ES atitolinti nuo Šiaurės Užatlantės, skelbiant mirtį dar vis viltingai euroatlantinei vienybei; lygia greta būtina kiršinti, skaldyti europiečius tarpusavy, pavienėmis šalimis temptis į Euraziją (Kiprą, Balkanus, Vengriją); tos dezintegracijos ginklas, be abejo, yra išvarytųjų užsienio vargšų antplūdis. Jei vadinam pabėgėliais, matykim, nuo ko bėga. Kas išveja tuos žmones.

Antrojo pasaulinio pabaigoje milijonai europiečių taip pat bėgo į Vakarus – nuo Rytų maro ir bolševikų tvano. Raudonojo, taip. Įvardinkim dabar, kuriems ir kur taip rūpi gyvaisiais skydais uždaužyti Europos demokratijas. Juolab pavienes iš buvusios ES, virstančias fašistinėmis. Kaip Rusija. Į ratelį kas daugiau!

Ir Lietuva jų tarpe; jai teks atlaikyti jau švintančius išmėginimus, taip pat ES klystkelius, arba smukti atgal į „Euraziją“.

Po to, kai ši suvalgys Vakarų parduotą Ukrainą. Čia realus nūdienis skirtukas.

Aš už tai, kad Europos Sąjunga išliktų. Tepasisako atvirai visos partijos posovietinėje Lietuvoje.

Ir pati Europa kaip visuma – ar ji nori gyventi, ar ji pajėgi permąstyti savo sekliosios bevaikės „gerovės“ vertybių skalę.