Rožės vardas, tai – ne tik garsus 1980 m. išleistas Umberto Eco bestseleris, bet ir tai, kas šiandien puošia didžiųjų portalų antraštes. Taip, tai besivyniojantis klaipėdietės, Seimo narės Irinos Rozovos romanas.

Šis „romanas“ prasidėjo I. Rozovai apsilankius Tarpparlamentinėje stačiatikių asamblėjoje (TSA) – ortodoksiškų šalių parlamentarų forume (jis išprovokavo naujas protesto bangas Sakartvele ir tolimesnį Rusijos ekonominį spaudimą šiai valstybei). Tuo susidomėjus kitiems parlamento nariams, apie seimūnę paaiškėjo dar rimtesnis faktas – jau 2017 m. jai nebuvo suteiktas leidimas dirbti su slapta informacija.

Verčiant netolimos praeties puslapius sužinota apie neoficialius susitikimus ir Rusų aljanso politinės jėgos reikalų aptarinėjimus su Rusijos diplomatais ir net apie santykius su oficialiai išaiškintu šnipu Klaipėdoje Vladimiru Malyginu.

Lyg iliustracijos šiai tariamai Rožės knygai – susilaikymas balsuojant dėl rezoliucijos, raginančios Rusiją nutraukti Krymo aneksiją, prisidėjimas prie iniciatyvos išviešinti su KGB bendradarbiavusius ir mūsų valstybei prisipažinusius asmenis, taip pat atsisakymas duoti interviu lietuviškai žiniasklaidai, šilti santykiai su Kremliaus ruporu Sputnik.

Tokia ta, itin supaprastinta, Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų  šeimų sąjungos frakcijos narės istorijos santrauka. Dabar metas „knygos“ analizei. Šią vasarą apie herojės frakciją girdėjome ir dėl kitos priežasties – po ilgų derybų jie tapo valdančiaisiais su dviem ministerijomis. Tai paaiškintų kodėl būtent ne pozicija kėlė klausimus dėl I. Rozovos istorijos ir aplinkos.

NSGK komiteto nariai seimūnę lygina su Mindaugu Basčiu. Ir matyt ne veltui. Faktai apie susitikimus su Rusijos atstovais signalizuoja apie galimą dramatišką „knygos“ epilogą – apkaltą. O tai tikrai nepagražintų jau ir dabar gana vidutiniškai visuomenės akyse atrodančios valdančiosios koalicijos. Tyrimui įsibėgėjus, prorusiškai gali pradėti atrodyti ir frakcijos draugai (nežinia kiek panašių istorijų dar būtų paviešinta), o valstiečiams – naujoji draugystė greitai apkarsti.

Tai toks galimas šios istorijos poveikis valdantiesiems. Tačiau kuo čia dėtas prof. Eugenijus Jovaiša ir jo politinio pasitikėjimo padėjėjas Vytautas Sinica iš jaunimo sambūrio Pro Patria?

Sėkmingai vienam iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderių E. Jovaišai Seime talkinantis V. Sinica ir į Seimą dabar kandidatuojantis Dovilas Petkus bei kiti Pro Patria sambūrio lyderiai ilgą laiką aktyviai sekė Lietuvos lenkų bendruomenės ir LLRA-KŠS, kaip vienintelės iš šios bendruomenės kylančios politinės jėgos veiklą. Tiesa, visada stebino, kad dėmesio šios jėgos santykiui su rusakalbių bendruomene ir Rusų aljansu buvo gana mažai, o dabar apie rimčiausią skandalą, apimantį abi bendruomenes – Tomaševskio partiją ir Rusų aljansą, Pro Patrios jaunimas nė žodžio. Todėl labai keista, kai kone pirmą kartą LLRA-KŠS frakcijos narei gresia apkalta už savo valstybės interesų pamynimą, itin griežtai antikremliškai nusiteikę sambūrio nariai šiuo klausimu tyli.

Atrodo, kad čia atpasakotas šios vasaros bestseleris liko Pro Patrios neperskaitytas. Šis atviras nusistebėjimas nereiškia, kad Pro Patria yra prorusiška. Anaiptol. Tiesiog panašu, kad LLRA tapus R. Karbauskio koalicijos partneriais, šio klausimo negali kelti valstiečių frakcijoje dirbantis V. Sinica, bendražygis D. Petkus ir kiti rašantys į propatria.lt.