Knygoje „Kabinetas 339” žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė intriguojančiai papasakojo apie politikos užkulisius, interesų kovas. Bandė nupiešti Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio politinį portretą.

Pastarųjų savaičių ir dienų įvykiai gerokai papildo šią dėlionę. Rinkėjams, manau, tapo gerokai aiškiau, ar S. Skvernelis yra savarankiškas, ar gana pažeidžiamas ir labai priklausomas politinio lauko dalyvis.

„Neplanuoju tapti partijos nariu“, – taip dar prieš pusmetį tvirtino Premjeras, net įregistravęs pavadinimą „Tėvynės labui“ ir davęs suprasti, kad rengiasi kurti savo judėjimą, o ne tapti valstiečių-žaliųjų partijos nariu.

Vyriausybės vadovas taip pat kritikavo valdančiųjų valstiečių sąjungą su kuria pateko į valdžią, teigė, kad valstiečių partija privalo keistis, kitaip jis neplanuoja su jais dalyvauti rinkimuose.
Šią savaitę žiniasklaidai duotame interviu Premjeras prakalbo kardinaliai priešingai:

„Partijoje tikrai matyti atsinaujinimo požymių, yra darbštaus jaunimo, norinčio kilti aukštyn. Matau teigiamus pokyčius ir norėčiau, kad jie tęstųsi“, – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą liaupsino Vyriausybės vadovas.

Kodėl prieš pusmetį valstiečiai buvę blogi, dabar S. Skvernelio akyse tapo atsinaujinantys, jaunatviški ir besikeičiantys, su kuriais jis mato savo ateitį ir, duoda suprasti, geidžia kandidatuoti?

Viešojoje erdvėje buvo nemažai spekuliacijų apie tai, kad valstiečių-žaliųjų sąjungoje yra vadinamieji du – Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio – rėmėjų sparnai. Tačiau S. Skvernelio pareiškimai parodė, kad tai buvo tik spekuliacijos. Yra tik vienas lyderis – R. Karbauskis.
S. Skvernelis nei savo rėmėjų (na, gal galima paminėti tik Vytautą Baką, pasitraukusį, pamačius kaip valstiečiai bei Premjeras greit pamiršo rinkimų deklaracijas), nei atramos valstiečių partijoje neturėjo.
Patyręs pralaimėjimą Prezidento rinkimuose Premjeras, matyt, skausmingai suprato, kad dalyvavimas tuose rinkimuose buvo esminė klaida. Pralaimėjęs S. Skvernelis tapo visiškai priklausomas nuo R. Karbauskio malonės.

Dabar Kultūros komiteto pirmininkas sprendžia ne tik ar S. Skvernelis toliau bus Premjeru, bet apskritai, ar išliks politikoje (nes partijos lyderis spręs, ar S. Skverneliui leis kandidatuoti valstiečių sąraše).

Šis Premjero priklausomumas ir pažeidžiamumas paaiškina, kodėl Vyriausybės vadovas taip atkakliai gina susikompromitavusį susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių bei kodėl S. Skvernelis pradėjo atvirą karą su Prezidentu Gitanu Nausėda.

Kai dėl išarto svetimo sklypo buvo atleistas žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, Premjeras buvo kategoriškas: „Ministrui tikrai keliami gerokai aukštesni reikalavimai nei eiliniam ūkininkui. Ir negali būti keliamos jokios abejonės tiek ministro, tiek pačios Vyriausybės veikla“.

Tačiau net po Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, kad susisiekimo ministras J. Narkevičius pažeidė etiką, Vyriausybės vadovas tik pasišaipė: „Nuo šiol suvalgytas kotletas traktuojamas kaip dovana“.

Dvejopi standartai. O gal, kaip sako žmonės, „daug ambicijų, mažai amunicijos“?
S. Skvernelis turėjo daug ambicijų įsitvirtinti Lietuvos politinėje arenoje kaip savarankiškas lyderis. Bet parako pritrūko. Tapo valdomas ir nuo Kultūros komiteto pirmininko valios priklausomas. Nes jei pabandytų „aukštesnius reikalavimus“ priminti J. Narkevičiui, valstiečių-žaliųjų lyderis jam to gali nebeatleisti.

Todėl ir sėdi valdžios 339 kabinete be valdžios. Ambicijų dirbti žmonių gerovei, įtvirtinti aukštesnę politinę kultūrą nebeliko. Valstybė dar gerą pusmetį turės gyventi su neveiksniu Premjeru ir neveiksnia Vyriausybe.