2016.12.21

Valstybės liga: idėjinė mažakraujystė

Tai, ką matome šiandien, nėra ypač nauja Lietuvai. Liga brendo jau ir ankstesnės A. Butkevičiaus Vyriausybės laikotarpiu. Apie tai, kad tai buvo Vyriausybė be didesnių ir aiškesnių idėjų, apie premjero blaškymąsi ir nuomonės kaitaliojimą buvo daug rašyta.

Kas yra mažakraujystė arba anemija – visi daugmaž žino. O jei nežino, tai nesunku pasitikrinti Google paieškoje, kad sužinotumėte, jog tai – patologinė būklė, kuriai būdingas per mažas eritrocitų ir/ar hemoglobino kiekis kraujyje, dėl ko pablogėja deguonies transportas į audinius ir kyla audinių hipoksija. To pasekmė – liga su tokiais simptomais (be kitų): raumenų ir bendras silpnumas, dažnesnis pulsas, dėmesio koncentracijos pablogėjimas, darbingumo sumažėjimas.

Nesu medikas, žmogaus kūno ligas nėra paprasta lyginti su valstybės ligomis, bet drįstu konstatuoti, kad mūsų valstybė pradeda sirgti vis gilesne idėjinės mažakraujystės forma.

Kai naujos valdžios paklausus apie jų veiklos svarbiausius prioritetus arba, kitaip sakant, apie svarbiausias idėjas, neišgirsti aiškaus atsakymo, apima nerimas. Kai tokių idėjų nepamatai ir Vyriausybės programoje, supranti, kad tai gali būti ilgalaikės ligos svarbus požymis. Kai pamatai, kad valdžioje yra ryškiai pablogėjusi dėmesio koncentracija ir per kelias dienas nuomonė dėl mokesčių ar pensijų didinimo gali pasikeisti keletą kartų į visiškai priešingą. Kai suvoki, kad žadėta galinga kova su alkoholizmu virsta tik politines valios stoką demonstruojančiu degtinės vartojimo skatinimu, tam palankiai keičiant akcizų politiką, kuo labiausiai turėtų džiaugtis stambiųjų degtinės gamintojų lobistai. Kai į Lietuvos švietimo tragišką būklę eilinį kartą atskleidžiančius tarptautinius PISA tyrimus naujos valdžios lyderiai atsako tik iniciatyva vaikus privalomai aprengti tautiniais rūbais, – supranti, kaip giliai mūsų valstybę yra apėmusi idėjinės mažakraujystės liga. Visi simptomai jau matosi. Toliau bus tik blogiau.

Kaip rašoma internetinėje informacijoje, gilėjanti anemija pasižymi tokiais bruožais: „Dėl organizmo pastangų pakankamu deguonies kiekiu aprūpinti ypač gyvybiškai svarbius organus (smegenis, širdį, kepenis), pradeda greičiau ir stipriau plakti širdis, todėl ligoniai gali jausti jos plakimą, pulsuojantį ūžimą ausyse. Ligai sunkėjant, aprašyti simptomai stiprėja, atsiranda galvos svaigimas (ypač ryškus, kai iš gulimos padėties staiga atsikeliama ar pasilenkus staiga pakeliama galva). Vėliau dėl deguonies trūkumo smegenyse pasidaro sunku susikaupti ir dirbti protinį darbą“.

Taip, kaip žmogaus gyvenime tam, kad jis išvengtų mažakraujystės ir jai būdingo silpnumo, blaškymosi, negebėjimo susikaupti ir dirbti protini darbą, galvos svaigimo, reikia, kad jo kraujyje būtų pakankamai hemoglobino arba geležies, taip ir valstybės gyvenime, kad ji išvengtų labai panašių mažakraujystės požymių, reikia, kad valstybės kraujotakoje, jos politinėje sistemoje būtų pakankamai esminių elementų, valstybės geležies, t.y. svarbiausių valstybinių politinių idėjų. Valstybė ir valdžia be tokių idėjų yra pasmerkta idėjinei mažakraujystei – valdžios pulso dažnėjimui, negebėjimui susikaupti, negebėjimui priimti protu pagrįstus sprendimus, blaškymuisi, bendram silpnumui, galvos svaigimui, ypač po staigesnių judesių. Tokius požymius jau pradedame matyti.

Tai, ką matome šiandien, nėra ypač nauja Lietuvai. Liga brendo jau ir ankstesnės A. Butkevičiaus Vyriausybės laikotarpiu. Apie tai, kad tai buvo Vyriausybė be didesnių ir aiškesnių idėjų, apie premjero blaškymąsi ir nuomonės kaitaliojimą buvo daug rašyta. Tačiau A. Butkevičiaus laikotarpiu šios idėjinės mažakraujystės požymiai buvo pridengti tuo, kad A. Butkevičiui pasisekė dar iš mūsų Vyriausybės paveldėti visą eilę pradėtų stambių valstybės idėjų ir projektų, kuriuos jis sėkmingai užbaigė (ir už tai jį galima pagirti): Suskystintų gamtinių dujų terminalas; „Trečio energetikos paketo“ įgyvendinimas dujų sektoriuje ir išsivadavimas iš „Gazprom“ monopolio; elektros jungtys su Švedija ir Lenkija; atsakingos pokrizinės fiskalinės politikos tęstinumas ir euro įvedimas. Šalia šių pergalingų tęstinių projektų, pats A. Butkevičius sau priskiria tik MMA kėlimą bei naujo Darbo kodekso parengimą. Ne ypač gausus savarankiškų valstybinių politinių idėjų derlius. Dar menkesnis jų įgyvendinimo rezultatas.

S. Skvernelio Vyriausybė šiuo požiūriu papuola į dar sunkesnę būklę: savarankiško strateginių politinių idėjų generavimo potencialo vis dar neparodo (o tai – pirmieji mažakraujystės simptomai), tuo tarpu iš buvusios A. Butkevičiaus Vyriausybės jokių stambesnių idėjų ar projektų taip pat nepaveldi, – taigi savo idėjinės mažakraujystės nebus net po kuo paslėpti.

Dar viena papildoma problema, su kuria šiuo požiūriu susidurs S. Skvernelio Vyriausybė yra tai, kad Lietuva artimiausius ketverius metus pergyvens grynąjį „valstietišką“ periodą. O valstietiškam mąstymui nėra būdingas potraukis naujoms didelėms idėjoms.

Sisteminės politinės idėjos, paremtos aiškia ilgalaike filosofija ir aiškiai suvokiamais siekiamais rezultatais, Vakarų civilizacijoje gimė kaip miesto kultūros produktas. Valstietiškas gyvenimas visais laikais buvo paremtas visų pirma amžinais kasdienybės darbais, o tradicinis tikėjimas gamtos dėsniais ir Dievo valia leido susikurti saugią vertybinę erdvę, kurioje nereikėjo ieškoti naujų politinių idėjų ar filosofijų.

Tačiau per visą Vakarų civilizacijos istoriją galima matyti pasikartojantį tą patį bruožą: valstybes ir nacijas į priekį vedė aiškios valstybinės politinės idėjos ir lyderiai, kurie tokias idėjas generuodavo bei įgyvendindavo. W. Churchill‘is, R. Reagan‘as, M. Thatcher pasauliui žinomi kaip didieji lyderiai, bet jie taip pat yra žinomi ir kaip lyderiai, kurie sėkmingai įgyvendino dideles idėjas. Jie buvo sėkmingi ir todėl, kad žmonės patikėjo jų didelėmis idėjomis, su tomis idėjomis siejo savo viltis, ir tuo pačiu padėjo tas dideles idėjas įgyvendinti.

Kaip šalys, panašios į Lietuvą, pasiekė modernizacijos sėkmės yra įvairių patirčių ir teorijų. Pirma, po to, kai tapome ES nariais, mus pažangos varo link savaiminis konvergencijos su turtingesne europine bendrija reiškinys. Antra, galime pasimokyti iš Airijos ar Pietryčių Azijos sėkmių, įgyvendinant taip vadinamas „modernizacijas, kai lyderiauja Vyriausybė“ („government-led modernization“). Trečia, galime atsiduoti taip pat žinomai „kapanojimosi“ („muddling-through“) teorijai, kuri teigia, kad pažanga pasiekiama mažais chaotiškais žingsneliais.

Vertinant šias tris galimybes verta pažymėti, kad nežinau nė vieno įkvepiančio kitos valstybės pavyzdžio, sėkmingai ir greitai „išsikapanojusios“ į ženklią pažangą. Kita vertus, konvergencija su europine bendrija kuo toliau tuo silpniau mus veiks, todėl vertu dėmesio lieka tik „modernizacijos, kurioje lyderiauja Vyriausybė“, kelias. Tačiau norėdami juo eiti turime įveikti valdžios idėjinės mažakraujystės ligą. Nes valdžia be aiškių politinių idėjų negali lyderiauti, o jeigu tikras valstybines idėjas bando pakeisti surogatinėmis (pavyzdžiui, tautiniai drabužiai visiems vaikams), tai tokios idėjos, nors būdamos ir populiarios, neveda jokios pažangos ar modernizacijos link. Bet tokios surogatinės idėjos padeda valdžiai vaizduoti, kad ji turi kažkokių idėjų. Deja, tai idėjinės mažakraujystės ligos nepagydo, o tokių idėjų gausa kaip tik rodo, kad liga sparčiai progresuoja.

Dar 2013 metais rašiau (http://www.delfi.lt/…/a-kubilius-kas-laukia-lietuvos-2014-m…), kad narystė ES natūraliai nuskurdino mūsų nacionalinę politiką iki tingaus Briuselio direktyvų įgyvendinimo, o savarankiškai politinei ambicijai nebeužtenka nei politinės valios, nei intelektinio potencialo. Tai taip pat yra viena iš priežasčių, kuri veda vis gilesnės idėjinės mažakraujystės ir to nulemtos valstybės stagnacijos link.

Būtų lengva šią ligą priskirti tik naujai valdžiai. Deja, atrodo, kad liga yra apėmusi ir platesnį „politikos kūną“. Pasaulinėse politikos scenose siaučiant sumaiščiai, vis naujose valstybėse sėkmingai laimint populistinei protestinei antisisteminei retorikai, ir Lietuvoje ginti bei siekti sisteminės politikos, grįstos aiškiomis valstybinės politikos idėjomis, darosi vis panašiau į donkichotišką užsiėmimą. Nes vis išgirsti tą patį verdiktą (ir kairėje, ir dešinėje): rinkėjams tai nerūpi.

Reagan‘as, Thatcher ar Churchill‘is buvo dideli lyderiai ne todėl, kad darė tik tai, kas rinkėjams rūpi, o todėl, kad įtikino rinkėjus, kad tai, ką jie būdami lyderiais daro ir siūlo daryti, yra tai, kas turi rūpėti bei iš tikrųjų rūpi patiems rinkėjams. Jie kūrė paklausą savo politikai, nes turėjo aiškias idėjas, nes teikė aiškią idėjų pasiūlą. Prekybininkai gerai žino, kad gera pasiūla kuria ir gerą paklausą, bei tai, kad dažnai vartotojas net nežino, ko jis nori, kol nesusiduria su geros idėjos pasiūla.

Aš vis dar noriu tikėti, kad nauja valdžia supras idėjinės mažakraujystės pavojų ir tai, kad jie jau demonstruoja šios ligos pirmuosius pavojingus simptomus. Neturėdamas kitų būdų, kaip šią valdžią įtikinti šios problemos aštrumu, drįstu priminti kai kurias svarbias Šventojo Rašto vietas, tikėdamasis, kad tai gali šią valdžią labiau paveikti nei opozicijos kritika.

„Pradžioje buvo Žodis“ – pradžioje buvo žodžiu įgarsinta idėja, po to buvo Apaštalai, kurie tą žodį skelbė pasauliui. Pasaulis tuo žodžiu patikėjo ir „žodis tapo kūnu“ – lygiai tas pats galioja ir mirtingajame valstybės gyvenime: pradžioje turi būti žodis, pagrindinė valdžios idėja, tada turi būti įtikėję tuo žodžiu valdžios „apaštalai“, kurie tą žodį, idėją, tikėjimą skelbia pasauliui, ir taip žodis tampa darbais, rezultatais, taip žodis tampa kūnu.

„Be tikėjimo nėra darbų, be darbų nėra tikėjimo“ – Šv. Jokūbo pasakyti žodžiai turėtų būti bet kokios valdžios veiklos alfa ir omega: jeigu neturi aiškių idėjų (tikėjimo) nebus ir darbų, jeigu nebus darbų – tai ir idėjos liks tik tuščiais žodžiais.

Vaikus nuo mažakraujystės gydo skaniu hematogenu. Valdžiai pagydyti nuo idėjinės mažakraujystės tokių skanių ir lengvų vaistų nėra. Bet labai svarbu yra laiku ir savikritiškai konstatuoti ligą. Vaistų galime ir turime ieškoti visi. Nes visi jausime vis aštresnius šios ligos simptomus: dažnėjantį ir vis radikaliau plakantį valdžios pulsą, bendrą valstybės ir valdžios silpnumą ir galvos svaigimą. Valdžios galvos svaigimą. O tai nieko gero nežada…

Kitos aktualijos

2019.12.13

K. Masiulis siūlo merų algas susieti su gyventojų pajamomis

K. Masiulis siūlo merų algas susieti su gyventojų pajamomis
Skaityti daugiau
2019.12.13

Įteisintas kario savanorio sutarties galiojimo sustabdymas pasirenkant savivaldybės tarybos nario ar Seimo nario mandatą

Įteisintas kario savanorio sutarties galiojimo sustabdymas pasirenkant savivaldybės tarybos nario ar Seimo nario mandatą
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti