Vos tik Seime registravome Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, kad ne ES kalbomis (pvz., rusų kalba) retransliuojamos programos pakete nesudarytų daugiau nei 10 procentų, iškart, ypač kairėje, pasrūva krokodilo ašarom, susidomi žodžio laisve ir dar klastingai pašiepia: „kas gi mus puola?“

Gal tikrai čia tik mums vieniems pavojaus varpai girdėti? Nebūkim naivūs ir nesileiskime užliūliuojami sovietmečiu dvelkiančios klastingos ramybės. Apsidairykim aplinkui.

Lietuvoje visa neseniai viešėjusiam JAV senatoriui Johnui McCainui dėl Rusijos grėsmės abejonių nekyla: „Lietuvai kyla grėsmė, nes atgimstanti Rusija siekia atkurti imperiją”. Lietuvoje viešėjęs JAV Senatorius taip pat ragino didinti finansavimą gynybai, nes geriausia priemonė išvengti karo – jam ruoštis. Tikriausiai po Ukrainos įvykių Lietuvoje daugeliui nebekyla abejonių dėl tokios logikos. Bet grėsmės ne tik konvencinės. Tiek JAV žvalgybai, tiek J. McCainui, tiek jau, atrodo, ir Baracko Obamos administracijai nebekyla abejonių ir dėl to, kad būtent Kremliaus užsakymu vykdytos kibernetinės atakos JAV Prezidento rinkimų metu, siekiant daryti poveikį rezultatams. Kokia bus tolesnė JAV ir Rusijos abipusių sankcijų dinamika, galėsime tik stebėti, tačiau Lietuvoje mums dar labiau turėtų rūpėti tai, ką galime pakeisti – mūsų pačių saugumas. Kremliaus hakeriai sugebėjo vykdyti sėkmingas atakas JAV, o juk Lietuva ir arčiau, ir pažeidžiamesnė. Privalome sudaryti sąlygas, kurios didintų Kremliaus kaštus, bandant daryti poveikį mums.

Vilniuje taip pat neseniai viešėjęs JAV politologas, Europos politikos analizės centro ekspertas Donaldas Jensenas neabejoja akivaizdžiais Rusijos užmojais destabilizuoti Vakarus įvairiomis priemonėmis, įskaitant informacines ir kultūrines. Dar apokaliptiškiau (o gal realistiškiau?) nusiteikęs politikos apžvalgininkas, žurnalistas Edvardas Lucasas daugelyje savo pasisakymų ir straipsnių atkreipia dėmesį į tai, jog Kremlius intensyvina informacinį karą. E. Lucasas neatmeta ir Ukrainos scenarijaus naujose valstybėse, net NATO narėse. Tuo tarpu NATO pajėgų Europoje vadas generolas Philipas Breedlove’as atliepia šiems nuogąstavimams, kad Vakarai privalo susitelkti į informacinį karą su Rusija ir atremti jos klaidinančias žinutes (orig. „false narratives“) žiniasklaidoje.

Europos Parlamentas ne kartą priėmė rezoliucijas dėl santykių su Rusija, kuriose vienaip ar kitaip praskamba ir raginimas kovoti su Kremliaus propaganda. Pavyzdžiui, štai citata iš vienos EP rezoliucijos (dėl padėties Ukrainoje): „Europos Parlamento nariai atkreipia ES dėmesį ypač į Rusijos vykdomą „informacinį karą“ bei ragina Europos Komisiją parengti komunikacijos strategiją atremti Rusijos propagandos kampaniją, nukreiptą į ES, jos rytines kaimynes ir pačios Rusijos žmones“.

Daugelis analitikų atkreipia dėmesį, kad propaganda ir kitokia informacinė agresija visada eina pirma konvencinės agresijos, tokie scenarijai pasikartojo Gruzijoje bei Ukrainoje. Taigi, būdamos ES ir NATO pasienio zona, dar labai trapios Baltijos vastybės privalo dėti visas pastangas saugotis nuo įvairialypių grėsmių.

Estijoje galioja panašus Visuomenės informavimo įstatymas, kuriuo nustatoma, jog žinių laidos užsienio kalba ir tiesioginės laidos užsienio kalba be vertimo į estų kalbą negali sudaryti daugiau nei 10 procentų visos savaitės produkcijos, t. y. 90 procentų tokių laidų turi būti estų kalba; Latvijoje subtitrų reikalavimas yra nustatytas tiek transliacijoms užsienio kalba, tiek retransliacijoms. Tuo tarpu esant dabartiniam įstatyminiam reglamentavimui Lietuvoje, apie 30 proc. visų retransliuojamų programų Lietuvoje sudaro rusiška produkcija.

Taigi su kolega Seimo nariu Laurynu Kasčiūnu registravome Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, siūlančią: „Retransliuotojai, retransliuodami televizijos programas, pirmenybę turi teikti oficialioms Europos Sąjungos kalboms. Programos oficialiomis ES kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų televizijos programų kiekio kiekviename jų vartotojams siūlomame televizijos programų pakete […].“

Panašias pataisas, inicijuotas LR Prezidentės, bandėme priimti ir praeitą kadenciją Seime, tačiau nesėkmingai. Įstatymo pataisų kritikai tada ir dabar apeliuoja į žodžio ir pasirinkimo laisves. Panagrinėkime atskirai.

Žodžio laisvės esmė yra užtikrinti laisvą žmonių nuomonės raišką, bet niekur laisvame pasaulyje toks pliuralizmas nesuponuoja šimtaprocetinės melo ar šmeižto tolerancijos. Todėl vadindami daiktus tikrais vardais nesusipainiosime. Jei tiek oficialios institucijos (NATO, ES), kurių narė yra Lietuva, tiek vakarų pasaulio analitikai konstatuoja, kad Kremlius kariauja informacinį karą ir jo propagandos taikiniais esame ir mes, tai prie ko čia žodžio laisvė? Kodėl turime sudaryti šiltnamio sąlygas tai propagandai vešėti? Nes V. Putinas puikiai išmano Vakarų žaidimo taisykles ir tikslingai naudojasi žodžio laisvės principu.

Kita vertus, kritikai teigia, kad „gal iš ten ir sklinda propaganda, bet mūsų žmonės nekvaili – atsirinks“. Toks pasirinkimo laisvės principo interpretavimas gali toli nuvesti. Pavyzdžiui, mūsų vairuotojai taip pat nekvaili, bet tikriausiai nenorėtumėte, jog vieną dieną nustotų galioti Kelių eismo taisyklės. Mes kasdieną sprendžiam sudėtingus matematikos, ekonomikos ar vadybos uždavinius, bet ar tikrai leistumėte visiems laisvai rinktis, koks greitis ar promilių skaičius yra saugus?

Tikriausiai, Gaidžio metams išmušus skaitytojas nesunkiai gali įsivaizduoti kelių paukštelių būrius, virtusius ištisa chaoso pterodaktilių orda. Juk tai tokie paprasti, buitiniai pasirinkimai… kaip ir TV pultelio maigymas. Galime būti protingais, bet dešimt kartų išgirdę jog Krymas priklauso Rusijai, o ukrainiečiai patys kalti, gal ir tikrai patikėsime ar bent suabejosime. Štai abejonės skleidimas yra vienas iš Rusijos propagandos tikslų. Abejok viskuo! Abejok Vakarų žiniasklaida, istorinių įvykių interpretacija, savo demokratiškai išrinkta valdžia, galop savo valstybe. Tokioje abejonių kupinoje terpėje lengviau žarijas žarstyti.

Kita vertus, nebūtinai atsirinkti yra taip paprasta. Pavyzdžiui, dabar per TV draudžiama rodyti smurtą ar pornografiją, yra įvairūs žymėjimo lygiai ir nustatytas laikas, žiūrovų amžius ir pan. Galėtume šioje vietoje irgi apeliuoti į sveiką nuovoką ir laisvą pasirinkimą, bet sveikas protas mums sako ką kitą. Atsirinkti duotuoju atveju yra netgi paprasčiau – smurtas labai panašus į smurtą, o pornografija panaši į pornografiją. Bėda, kad melas dažnai panašus į tiesą, o gudrios įvykių interpretacijos dar slidesnės, todėl atsirinkti, lengvabūdiškai poilsio minutę maigant kanalus, gali ir nebūti taip paprasta.

Dar slidesnė yra, pavadinkime, minkščiausia kultūrinė Kremliaus ekspansija: nuo muzikos iki įvairių šou ar multiplikacinių filmų vaikams. Tikslas tam tikru kūriniu ar laida nebūtinai yra tiesioginis – perduoti užkoduotą propagandinę žinutę, tikslas gali būti daug „minkštesnis“ – pavyzdžiui, pratinti vaikus ir paauglius prie rusų kalbos, jaukinti prie rusiškos kultūros, humoro. „Apšildžius“ vartotoją tokiu padažu, vėliau bus patiektas ir pagrindinis patiekalas – politinės propagandos žinutės. O neatsakingas tokių patiekalų perdozavimas gali virsti paskutine jaunos demokratijos vakariene.