Kur gi tai jau girdėta: „sukursime darbo grupę, atliksime tyrimą, tada spręsime“?

Buvęs premjeras Algirdas Butkevičius ir jo vadovaujami socialdemokratai mėgo kurti darbo grupes. Taip imitavo veiklą, o Lietuva prarado ketverius metus. Pokyčių nebuvo, todėl susikaupusios problemos – švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės atskirties, demografinės – dabar darosi vis aštresnės.

Atrodo, kad Valstiečių ir žaliųjų dauguma panašiai imituoja veiklą. Tik šį kartą tyrimų skaičiumi Seime.

Ar visi šie tyrimai prasmingi? Ar neimituojama veikla, jais pridengiant valdžios neveiklumą? Ar kai kurie tyrimai nėra viešųjų ryšių akcijos kovojant su politiniais konkurentais?

Nenoriu neigti, kad dalis parlamentinių tyrimų yra svarbūs ir reikšmingi. Ypač tokie, kurie baigiasi konkrečiu rezultatu: apkaltos inicijavimu, klaidų ištaisymu ar piktnaudžiavimų pašalinimu dar tebesitęsiančiuose projektuose (prie pastarųjų, tikiuosi, bus galima priskirti tyrimą dėl e-sveikatos projektų) ar kt.

Bet kitaip kaip viešųjų ryšių akcija, veiklos imitacija nepavadinsi paskutinės valdančiųjų ir juos remiančių frakcijų teikiamos iniciatyvos – tirti prieš beveik dešimtmetį Lietuvą užklupusios finansų krizės laikotarpyje konservatorių – liberalų vyriausybės vykdytą valstybės skolinimosi politiką. „Nustatyti“ padarytą „žalą“ ir surasti „kaltuosius“ asmenis. Beje, jų pavardės iš esmės jau skelbiamos paskutiniuose tyrimo iniciatorių klausimuose.

Tyrimo „iniciatoriai“

Pirmieji po tyrimo iniciatyva pasirašę – Seimo nariai socialdemokratai. Galima būtų pasakyti, kad čia nieko naujo – kiekvienoje Seimo kadencijoje jie inicijuoja vieną – du politizuotus tyrimus prieš savo politinius konkurentus. Turėdami Seime daugumą, pasitvirtina politizuotas išvadas, kuriomis „pasmerkia“ buvusius politinius sprendimus, kuriuos kaip niekur nieko jų pačių vyriausybės toliau tęsia (A. Skardžiaus inicijuotas tyrimas dėl strateginių energetikos projektų).

Nieko naujo ir tai, kad tokias socialdemokratų iniciatyvas paprastai uoliai paremia Tvarkos ir teisingumo, Lenkų rinkimų akcijos, Darbo partijos atstovai. Nauja tik tai, kad šį kartą po tokia tyrimo iniciatyva pasirašė visas būrys Valstiečių – Žaliųjų (LVŽS) atstovų. Atrodytų keista, kad tarp pasirašiusiųjų nėra vadovaujančias pareigas Vyriausybėje ar Seime užimančių asmenų. Nėra ir frakcijos bei partijos lyderio Ramūno Karbauskio pavardės.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog jie gal nenori veltis į politizuotas, viešųjų ryšių akcijas. Bet taip nėra: tai politinis LVŽS sprendimas, prisidengiant socialdemokratais. Patogus manevras: juk jei tyrimas prasidės, paaiškės, kad būtent socialdemokratai, tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas nereagavo į krizės simtomus, slėpė nuo visuomenės finansų krizę rodančius faktus, iššvaistė valstybės rezervus ir t.t.

Dėl šių klausimų socialdemokratai jau prapylė 2008 metų Seimo rinkimus, bet, panašu, išvadų nepadarė.

Atsakymai iš anksto aiškūs

Paminėsiu tyrime keliamus klausimus (atsakymai, beje, jau seniai žinomi).

1.Nustatyti, dėl kokių priežasčių 2009–2012 metais nebuvo skolinamasi iš TVF ir kas konkrečiai priėmė galutinį sprendimą nesiskolinti iš TVF?

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) yra organizacija, vadinama „paskutiniuoju skolintoju“. Mat ji skolina tada, kad šaliai nebeskolina niekas. Tyrimo iniciatoriai rodo į Latviją, kaip pavyzdį (neva kaimynai skolinosi iš TVF pigiau). Suprask, Lietuva „permokėjo“.

Beje, 2008 metais, dar valdant socialdemokratams, Lietuvos kredito reitingai buvo sumažinti, skolintis tapo vis brangiau. Jei TVF buvo pigesnė alternatyva, kodėl į jį jau tuomet nesikreipė G. Kirkilo vyriausybė?  Kodėl tyrimo iniciatoriai mato tik 2009 metus?

Praėjo beveik dešimtmetis nuo krizės, tad gal ir pasimiršo, kad į TVF Latvija kreipėsi 2008 m. rudenį, žlugus antram pagal dydį bankui „Parex“. Tam, kad būtų suvaldyta situacija bankų sistemoje, Latvijai skubiai reikėjo finansinių išteklių. Pasaulinės finansų rinkos Baltijos šalims buvo uždarytos, todėl Latvija tiesiog neturėjo kitos išeities.

Ar TVF skola buvo pigi Latvijai? Jau 2011 metais Lietuvai nereikėjo nei mažinti išlaidų papildomai, nei didinti mokesčių. Tuo tarpu latviai tą turėjo daryti dėl TVF reikalavimų. Kaimynų ekonomika atsigavo vėliau, nedarbas aukštas buvo ilgiau. Tad už “pigią” skolą reikėjo brangiai mokėti papildomu spaudimu ekonomikai.

Tiesa ta, kad 2013-2016 Latvijos skola ženkliau pamažėjo. Bet čia jau socdemams ačiū (A.Butkevičiaus vyriausybei), kad mūsų skola augo toliau.

2. Nustatyti, kodėl 2009–2012 metais Finansų ministerija skolinosi už galimai nepagrįstai didelę palūkanų normą, siekiančią 9,375 %?

Deja, 2009 m. pradžioje tokia buvo kaina rinkoje ir tai įrodo tiek VILIBOR, tiek indėlių palūkanos, tiek palūkanos už taupymo lakštus. Kita vertus „tyrėjų“ manipuliacija kaip ant delno: tokios palūkanos buvo tik vienos emisijos. Bet bandoma įpiršti, kad visus ketverius metus buvo skolinamasi tokia kaina.

Vėliau buvo platinamos ir pigesnės ir ilgesnės trukmės emisijos, vadinasi, teikėjai net nesupranta, kaip pinigų kaina priklauso nuo trukmės.

3. Nustatyti, kaip buvo derinamos skolinimosi sąlygos, nustatomos palūkanos bei skolinimosi terminai?

Emisijos yra leidžiamos pagal rinkos konjunktūrą išleidimo metu. Trukmės yra derinamos tam, kad nebūtų sukelta perfinansavimo rizika.

4. Nustatyti politikų ir valstybės tarnyboje dirbusių asmenų ryšius su komerciniais bankais, kurių naudai jie priimdavo sprendimus?

Kadangi didžioji dalis VVP buvo platinami per viešas emisijas, tai belieka iniciatoriams palinkėti sėkmės surandant kokius netinkamus ryšius, apie kuriuos niekada nebuvo net mažiausių užuominų kontroliuojančių institucijų išvadose.

5. Nustatyti, iš kokių konkrečiai komercinių bankų 2009–2012 metais Finansų ministerija skolinosi, kokias sumas ir kokiomis sąlygomis?

Komerciniai bankai, bent jau Lietuvos, ką tik „pripūtę“ krizės burbulą 2009 metais registravo milžiniškus nuostolius dėl nepagrįsto kreditavimo. Jiems mažiausiai rūpėjo skolinti valstybei, kovojančiai su milžinišku deficitu. Tad pagrindiniai skolintojai nebuvo komerciniai bankai. Priešingai, pavyzdžiui 2009 metais, itin padidėjo namų ūkių, investavusių į valstybės skolą, dalis.

6. Nustatyti, kaip buvo priimami sprendimai, kokie asmenys dalyvavo priimant sprendimus, kas pasirašė sutartis ir ar asmenys priėmę sprendimus negavo asmeninės naudos?

Čia iniciatoriai, matyt, iš anksto žino, kokias pavardes reiks įrašyti, jas galima numanyti iš paskutiniųjų tyrimui suformuluotų klausimų.

7. Nustatyti, ar Finansų ministerija skolindamasi valstybės vardu turėjo patvirtintas skolinimosi tvarkas ir reglamentus, ar jomis vadovavosi?

Bent jau vienas iš tyrimo iniciatorių buvęs Finansų ministras ir ministras pirmininkas A,Butkevičius turėtų žinoti, kad tokios tvarkos buvo ir, nemanau, kad jam užtektų fantazijos įsivaizduoti, kad Finansų ministerija galėtų drįsti jų nepaisyti.

8. Nustatyti, koks buvo valstybės skolinimosi poreikis 2009–2012 metais?

Čia galima būtų piktokai atsakyti – toks, kokį savo abuojumu, melavimu ir nesąmonėmis užprogramavo G.Kirkilo vadovaujama socialdemokratų vyriausybė. Reikėtų nustatyti ne tik “koks”, bet ir “kodėl”. Be to, skolinimosi limitas kasmet tvirtinamas Seimo, o Valstybės kontrolė nei karto nėra fiksavusi jo pažeidimų.

9. Išsiaiškinti priežastis, kodėl buvo skolinamasi daugiau negu to reikėjo deficitui dengti ir skolai grąžinti ir kokie skolinimosi metu buvo lėšų likučiai?

Skolinamasi ne tik deficitui dengti, bet ir ES lėšų (kurios kompensuojamos, bet pirma turi būti išleistos) ir kitų apyvartinių lėšų finansavimui, taip pat metų pabaigoje susidaro likučiai, jeigu pvz. kitų metų pradžioje reikia išpirkti buvusias emisijas. Taip visada buvo ir bus. Ir tai visada yra pateikiama Seimui biudžeto aiškinamuosiuose raštuose. Todėl skola „banguoja“ – ji gali padidėti metų pabaigoje, tačiau metų pradžioje išpirkus didesnę emisiją – sumažėti.

Beje, kyla klausimas, kaip pasirašę tokį klausimą Seimo nariai gali priimti sprendimus dėl valstybės biudžeto, nes tokios detalės rodo jų kompetencijos spragas?

„Iniciatyvos“ potekstės

Kodėl tokio tyrimo iniciatyva pasirodė šiuo metu? Neabejotinai lėmė du politiniai faktai: 1. Vis labiau ryškėjantis TS-LKD pirmavimas partijų reitinguose. 2. Prasidedanti Prezidento rinkimų kampanija.

Valstiečiai ir žalieji išdalijo daug pažadų. Bet vietoj jų įgyvendinimo matome veiklos imitaciją (geriausia tai parodo situacija švietimo, sveikatos apsaugos, socialinėje ir demografinėse srityse). Todėl pridengiant neveiklumą, norima „įkasti“ reitinguose pirmaujančiai partijai. Ir. panašu, valdžia bei R. Karbauskis (beje, jau „žinantis kas laimės prezidento rinkimus“) yra išsigąsdinti galimo Ingridos Šimonytės kandidatavimo Prezidento rinkimuose.

Tiems, kurie, matyt, tikisi parlamentiniu tyrimu I.Šimonytę atgrasyti nuo kandidatavimo, pasakysiu, jog gali sulaukti visiškai priešingo rezultato. Ją, iki šiol nerodančią jokio entuziazmo kandidatavimui, toks politikavimas, veiklos imitacija, gali kaip tik „užvesti“ jam pasiryžti.