2018.06.01

Vieniši vaikai ligoninėse: ko nenorime matyti

Šiandien švenčiame Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Ši data mums kaskart primena, kad turime saugoti ir ginti vaikų teises.

Šiandien švenčiame Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Ši data mums kaskart primena, kad turime saugoti ir ginti vaikų teises. Daugybė smagių renginių Lietuvoje šiandien skiriama vaikams. Šventė taps išties prasminga, kai pripažinsime, jog vaiko teisės mūsų šalyje dar dažnai pažeidžiamos, ir imsime tai ryžtingai keisti.

Viena iš sričių, keliančių didelį susirūpinimą, yra vaikų priežiūra ligoninėse. Čia turime neišspręstų problemų. Lietuvoje vaikai į ligonines guldomi per dažnai, ne visur jiems sudaromos palankios sąlygos sveikti, būti su tėvais, gauti visą informaciją apie gydymą, taip pat itin svarbią socialinę bei psichologinę pagalbą.

Į viešumą vis iškyla atvejų, kai į ligoninę patekę beglobiai vaikai paliekami vieni palatose, nes nėra kam jų nuolat prižiūrėti, nuraminti, priglausti. „Mes darome viską, ką galime – gydome, pamaitiname, pakeičiame sauskelnes – vaiku rūpinamės nuolat“, – ginasi ligoninių vadovai. Tokie žodžiai yra įrodymas, kad mūsų sveikatos priežiūros sistemoje vaikas vertinamas kaip gydymo objektas, kuriam būtina laiku paduoti vaistus, atlikti visas procedūras pagal instrukcijas. Apie tai, kad vaikui artimųjų buvimas šalia yra būtinas, dažnai dar nesuprantama arba nenorima suprasti. Tokio požiūrio rezultatas – vaiko išgąstis ir psichologinės traumos po kiekvieno pabuvimo ligoninėje.

Europos taryba 2011 m. Strasbūre priėmė Europos asociacijos vaikams ligoninėse (EACH) nuostatas dėl vaikams draugiškos sveikatos apsaugos sistemos. Šį dokumentą parėmė ir priėmė 47 šalys. Lietuva kol kas nėra ratifikavusi šios Chartijos ir štai turime situaciją, kai visa pagalba sutelkta tik į ligos gydymą, neužtikrinant socialinės, psichologinės pagalbos vaikui ir jo šeimai.

EACH chartija pripažįsta ir remia vaiko teises, nustatytas JT vaiko teisių konvencijoje, ypač pagrindinį principą, kad visais atvejais svarbiausia vaiko interesai.

Šiame dokumente nustatoma 10 pagrindinių principų, susijusių su vaiko guldymu į ligoninę ir gydymą joje.

Jau pirmasis chartijos straipsnis įvardija esminę sąlygą – vaikas turi būti guldomas į ligoninę tik tuo atveju, jeigu reikalinga priežiūra negali būti kokybiškai suteikta namuose ar poliklinikoje.

Eurostato 2014 metais paskelbto tyrimo duomenimis, Lietuva buvo pirmoje vietoje tarp visų Europos šalių pagal vaikų iki 18 metų guldymo į ligoninę mastą. Tai įrodo, kad pas mus vaikai guldomi į ligoninę ir tada, kai nereikia. O tai visų pirma kenkia pačiam vaikui, sukeliant jam didelį stresą. Dažniausiai į vaikų ligų skyrius mažieji pacientai patenka susirgę ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, kurias, kaip teigia medikai, galima sėkmingai gydyti ir namuose, gydytojui prižiūrint ambulatoriškai.

EACH chartija nurodo, kad vaiko teisė būti su tėvais ar globėjais ligoninėje yra neatsiejama gydymo dalis. Vadinasi, tėvams ar globėjams turi būti leidžiama visą parą būti šalia sergančio vaiko. Deja, bet ne visose Lietuvos ligoninių vaikų ligų skyriuose ši teisė yra užtikrinama. Žmonės liudija, kad vaikams patekus į skubiosios pagalbos skyrių, tėvams prieš nosį užtrenkiamos durys, o kai kur jie netgi išprašomi lauk iš ligoninės vidury nakties. Tai vyksta realioje ligoninėje viename iš Lietuvos miestų.

EACH chartijoje numatoma, jog vaikui patekus į ligoninę, tėvams turi būti suteikiamas apgyvendinimas, jie neturi patirti papildomų išlaidų.

Pagal dabar galiojančią tvarką valstybė iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo apmoka vaikų iki trejų metų slaugymą. Vadinasi, ligoninėje nemokamą lovą šalia vaiko ir maitinimą gauna tik tėvai, kurių vaikui dar nėra trejų. Už vyresnių vaikų slaugymą apmokama tik tam tikrais atvejais, esant sunkioms būklėms, kai tai pripažįsta gydytojų konsultacinė komisija. Taigi su vyresniu nei trejų vaiku ligoninėje norintis pasilikti artimasis turi susimokėti už nakvynę ir maistą.

Toks reguliavimas praktikoje kelia daug problemų ir sumaišties. Tai patvirtino ir Seime organizuota diskusija šia tema. Esama situacija kelia jautrų ir aštrų klausimą dėl galimų vaikų teisių pažeidimų. Dėl šių priežasčių kreipiausi į Sveikatos apsaugos ministrą, siūlydama tobulinti ir pakeisti šiuo metu galiojantį ministro įsakymą, nustatant, kad stacionare besigydančius vaikus galėtų slaugyti vienas iš tėvų ar globėjų iki vaikui sukaks septyneri metai (vietoje trejų metų).

Tai, kad valstybė skriaudžia vaikus, rodo ir vaikams skiriamo PSD dydis, kuris yra net 3,1 karto mažesnis negu suaugusiųjų. Nors visi žinome, kad vaikai iki 5-9 metų serga dažniausiai. Medikų teigimu, skubios medicininės pagalbos vaikams paslaugos ligoninėse iš privalomojo sveikatos draudimo fondo apskritai nėra apmokamos. Tai esantis pačių ligoninių rūpestis.

Lėšų iš valstybės biudžeto nėra skiriama ir kuo palankesnei aplinkai ligoninėje sukurti, kurią kaip vieną svarbiausių sąlygų sklandžiam vaiko sveikimui įvardija ir EACH chartija. Jaukiai įrengtame skyriuje su žaidimų kambariu, patogiais baldais, šiltų spalvų sienomis vaikui būti kur kas lengviau nei rūsčioje pilkumoje. Tačiau ir šis rūpestis paliekamas pačioms ligoninėms. O čia jau nuo ligoninės vadovo priklauso, kiek pastangų ir noro jis pademonstruos, ar sugebės rasti rėmėjų, pritraukti labdaros, savanorių, kurie savo pinigais ir darbu prisidės prie geresnės vaikų savijautos ligoninėje.

EACH chartijos 4 straipsnis nurodo, kad tėvai ir vaikai turi būti informuoti atsižvelgiant į jų amžių ir suvokimo lygį. Deja, reikia pripažinti, kad ir čia dar turime smarkiai pasitempti. Mūsų ligoninėse medikų bendravimas su pacientu dažnai yra netinkamas arba jo apskritai nėra. Dėl didelio darbo krūvio, o gal įgūdžių, psichologijos žinių stokos, medikai tikrai ne kiekvienam skiria laiko ramiai ir išsamiai išaiškinti apie diagnozę, atliekamus tyrimus, ligos specifiką, ateities perspektyvas ir pan., jau nekalbant apie tinkamus žodžius sunerimusiems tėvams nuraminti, paguosti.

Sulaukti nuoširdaus dėmesio ir atsakymų į klausimus svarbu kiekvienam, o mažam žmogui, besijaučiančiam prastai ir patekusiam į svetimų dėdžių ir tetų rankas, tai dar svarbiau.

Taigi pats metas ir mūsų šalyje imtis veiksmų, kad ligoninėse pagaliau atsirastų socialiniai darbuotojai ir psichologai. Galima tik įsivaizduoti, kokį siaubą ir nežinią patiria sunkias diagnozes išgirdę tėvai. Tam, kad jie galėtų adekvačiai suvokti situaciją ir savo emocijomis dar labiau negąsdintų sergančio vaiko, psichologinė pagalba jiems būtina. Kartais psichologo prireikia kaip tarpininko sprendžiant kilusius konfliktus tarp mažųjų pacientų tėvų ir medikų, o jų, pripažinkime, pasitaiko gana dažnai. Laiku ir tinkamai nesuvaldžius situacijos pyktis ir kaltinimai medikams (tikrai ne visada pagrįsti) prasiveržia viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose. Sniego gniūžtė virsta didžiuliu kamuoliu, kai po paviešintų nemalonių situacijų gydymo įstaiga atsitveria tylos siena arba kategoriškai neigia visus kaltinimus net nesileisdama į jokias diskusijas. Taip įtampa tik dar labiau išauga, o viso to rezultatas – medikų ir likusios visuomenės dalies susipriešinimas, dėl kurio kenčia abi pusės.

Kokia išeitis? Kai kurios gydymo įstaigos, kaip, pavyzdžiui, Kauno klinikų Vaikų ligų klinika, pasikvietė dirbti socialinį darbuotoją panaikinusi kelis slaugytojų etatus, antrojo socialinio darbuotojo etatą apmoka Kauno miesto savivaldybė. Klinika tai padarė, nes jos vadovas supranta, kad išgydęs sumušto vaiko kūno žaizdas jis problemos neišsprendė ir vaikas netapo laimingas. Lieka visa virtinė socialinių problemų, kurios krenta ant medikų pečių. Tam, kad bent truputį palengvintų sergančių mažųjų kūno ir sielos skausmą, Kauno klinikų Vaikų ligų klinika kviečiasi į pagalbą savanorius, kurie būna su vaikais, bendrauja, žaidžia, padeda atsigauti po skausmingų procedūrų.

Deja, bet savanorystė mūsų sveikatos priežiūros sistemoje sunkiai skinasi kelią. Būtent savanoriai galėtų būti ta pagalba, kai į ligoninę patenka iš globos namų atvežtas mažametis. Globos namų darbuotojas ligoninėje su juo nepasilieka, tad vaikas priverstas valandų valandas palatoje leisti vienas, patirdamas didžiulį stresą dėl jam nepažįstamos aplinkos, žmonių, medicininių procedūrų ir vienatvės.

Medikai pripažįsta, kad savanorių pagalba išties labai praverstų, kai reikia padėti vaikams, neturintiems tėvų. Slaugytojai dėl didelio darbo krūvio nėra pajėgūs nuolat prižiūrėti vieną ligonį, tad nepažįstamo, bet nuoširdaus ir rūpestingo suaugusiojo palaikymas, žaidimai, pasakos prieš miegą ir palaikymas už rankos gali pakeisti labai daug. Tačiau tam, kad ligoninė galėtų įsileisti savanorių, būtina numatyti vieningas jų priėmimo, parengimo darbui su vaikais taisykles, kompetencijos ir kitus reikalavimus. Tai turi padaryti prie vieno stalo susėdę Sveikatos apsaugos ir  Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų specialistai. Bandysime juos suburti, nes iki šiol bendro darbo, panašu, buvo vengiama, net ir dėl vaikų gerovės.

O juk nėra savų ir svetimų vaikų. Yra visų mūsų, Lietuvos vaikai.

Kitos aktualijos

2018.11.17

KUR R. Karbauskio ir S. Skvernelio žadėtoji DARNA?

Jurgio Razmos kalba TS-LKD partijos Tarybos posėdyje
Skaityti daugiau
2018.11.17

Siūlome mokesčių reformos moratoriumą – tai padėtų išspręsti kitų metų biudžeto problemas

Šiandien vykstančiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Tarybos posėdyje buvo patvirtinta partijos remiama kandidatė į Lietuvos Respublikos Prezidentus Ingrida Šimonytė. G. Landsbergis pristatė ir naujus visos Lietuvos laukiančius iššūkius. Tai 2019 m. biudžetas, dėl kurio partijos Taryba šiandien priims Rezoliuciją.
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2018 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY