2017 m. pabaigoje vidaus reikalų viceministras Giedrius Surplys nedrąsiai pabandė inicijuoti diskusiją dėl žiedinių savivaldybių panaikinimo. Tų savivaldybių biurokratai ir lobistai Seime iškart pradėjo šaukti apie neva regionų žlugdymą ir pagrasino sabotuoti bet kokias reformas. Todėl vargu ar bus kokių nors pokyčių ir tai yra bloga žinia 200 tūkst. gyventojų, kurie norėtų šiuolaikinio miesto patogumų, o valdininkai įsivaizduoja XIX a. provinciją.

Kiek Lietuvoje reikia savivaldybių?

Vos pradėjus diskusiją apie savivaldybių skaičių, regionų lobistai tuoj pradeda siūlyti steigti naujas, kurti visokias papildomas tarybas, didinti renkamų pareigybių skaičių ir pan. To, neva, reikia, nes savivalda nutolusi nuo žmonių?!

Per 20 metų beveik visose Lietuvos savivaldybėse gyventojų skaičius sumažėjo 30, 40 ar net 50 proc., taigi argumentas, kad savivalda nutolusi nuo gyventojų labai susilpnėjo. Net ir miestai smarkiai sumažėjo. Alytaus mieste 1990 m. gyveno per 74 tūkst. žmonių, o dabar toks skaičius vargu ar susidarytų kartu sujungus ir Alytaus miestą, ir Alytaus rajoną. Kitas svarbus pokytis, kad atsirado elektroninės paslaugos, centralizuoti registrai, jungtinės duomenų bazės, todėl gyventojams fiziškai vykti į savivaldybę nebėra poreikio, o valdymo reikalai sprendžiami nebe sueigose ir susirinkimuose, bet internete. Jei seniau seniūnas buvo įtakingas pareigūnas, tai dabar daugelis miestiečių net nežino, kad toks egzistuoja. Taigi idėjos apie savivaldybių ir seniūnijų smulkinimą keliamos nepaisant pasikeitusių tendencijų ir neįvertinant kaštų. Galima būtų pristeigti savivaldybių nors ir kiekvienam kaime, bet kas už tai mokėtų? 2/3 Lietuvos savivaldybių mažėja gyventojų, mažėja jaunimo, mažėja darbo rankų, todėl jų plėtra abejotina, o tikėtinas tolesnis nykimas. Kai kurie Seimo nariai teigia, kad lietuviškai savivaldai trūksta tikros savivaldos. Tai yra tiesa, bet tiesa ir tai, kad dauguma savivaldybių pačios nesurenka pakankamai mokesčių, kad išgyventų, o liūto dalis jų veiklos yra finansuojama iš Vilniaus ir kitų miestų surenkamų mokesčių. Jeigu būtų įvesta tikroji savivalda, tai dauguma savivaldybių iš vietos mokesčių vos sukrapštytų ant mero algos ir neliktų nei apšvietimui, nei gatvių valymui ir tai reikštų jų bankrotą. Todėl kalbos apie savarankiškumo didinimą yra pirmiausia finansavimo klausimas. Tokios idėjos panašios į paauglio svajones apie laisvę ir nepriklausomybę, pamirštant, kad jis yra absoliučiai finansiškai priklausomas nuo tėvų.

Taigi racionali diskusija gali būti tik apie savivaldybių stambinimą, biurokratijos mažinimą, funkcijų optimizavimą ir valdininkų etatų naikinimą.

Žiedinės savivaldybės, svarbu, ne pavadinimas

Klaipėdos rajono savivaldybė sugalvojo būdą kaip išvengti panaikinimo – pakeisti pavadinimą į Gargždų. Į tai sureagavo Priekulės gyventojai, kurie tuo nepatenkinti ir renka parašus. Labai lengva diskutuoti dėl pavadinimų, kai investicijų pritraukimas, atlyginimų dydis, infrastruktūros problemos ir kiti svarbūs reikalai lieka nutylėti šešėlyje. Vis tik žiedinių savivaldybių problema yra ne pavadinime ir ne tai, kad savivaldybės administracija dažnai dirba iš kitos savivaldybės teritorijos. Pagrindinė bėda, kad per 20 metų pasikeitė teritorijų demografinė situacija.

Didžiųjų miestų gyventojai iš daugiabučių pradėjo keltis į nuosavus namus. Taip ne tik miestų savivaldybių teritorijoje, bet ir gretimose, esą „kaimiškose“, savivaldybėse susikūrė nauji kvartalai, kurie faktiškai yra priemiesčiai, tačiau juridiškai yra kaimo teritorijos. Taigi dalį žiedinių Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių rajonų savivaldybių sudaro miestų priemiesčiai, kitą dalį tikrai kaimiškos teritorijos. Dėl tokio dualizmo nei viena žiedinė savivaldybė nesugeba racionaliai planuoti plėtros ir užtikrinti kokybiškų paslaugų visiems gyventojams. Ypač tai matyti Vilniaus rajono savivaldybėje. Čia vietos politikai net nesuinteresuoti investuoti į naujakurių gerovę, nes nesitiki sulaukti politinės paramos rinkimuose, o remiasi atokesnių miestelių lenkakalbiais gyventojais, todėl ir investicijos plaukia būtent Nemenčinės, Maišiagalos ar Mickūnų kryptimis. Nors, paradoksas, gyventojų pajamų mokesčio savivaldybė gausiausiai sulaukia iš naujakurių pasiturinčių Vilniaus priemiesčių gyventojų.

Priemiesčiai politikams nerūpi

Priemiesčių gyventojai dėl tokio pasenusio administracinio suskirstymo patiria gausybę bėdų. Jie dirba ir pramogauja mieste, todėl patogiau vaikus leisti į miesto darželius bei mokyklas, bet miestas jų nelaiko saviškiais, nes mokesčiai atitenka kaimiškajai savivaldybei. Tas pats su vaikų būreliais, viešuoju transportu, gatvių tinklu ir t.t. Daug gyventojų net nesiregistruoja savo tikruosiuose būstuose, o deklaruoja gyveną kur nors mieste – pas tėvus, draugus ir pan. Jiems kaimiškoji savivaldybė kelia tik biurokratinių problemų. Tai iškreipia tikrąją padėti teritorijų planavime ir neįmanoma adekvačiai planuoti vandentiekio, kanalizacijos tinklų plėtros, transporto ir kitų paslaugų.

Tikėtis, kad žiedinės savivaldybės pačios užsidarys ar staiga ims labiau rūpintis priemiesčių gyventojais, o tai apie 200 tūkst. žmonių, vilčių mažai. Todėl būtinas autoritetingas Vyriausybės įsikišimas. Žiedines savivaldybes būtina pertvarkyti. Arba priemiesčius perduoti miestams, o žiedinėms savivaldybėms palikti tik mažai urbanizuotas teritorijas, arba sukurti tikslines priemiesčių savivaldybes atsisakant nutolusių teritorijų. Ar tam yra pasiruošusi Vyriausybė ir Seimas?

Jeigu politikams rūpi gyventojai, tai tegul bet kuris ministras apsilanko Zujūnuose, Avižieniuose, Kalotės ar Užliedžių gyvenvietėse ir paklausia žmonių ką jie mano apie vietos gatvių, apšvietimo, viešojo transporto ir švietimo būklę? Priemiesčių gyventojai tapo biurokratizmo įkaitais, kai ES ir valstybės investicijos jau 20 metų keliauja į kaimus ir miestų centrus, o priemiesčiai nerūpi niekam.