Dveji metai, kaip Lietuvoje valdo valstiečių ir socialdarbiečių koalicija. Jau visi spėjo pamiršti pažadus apie profesionalus, apie Energetikos ministerijos uždarymą, valstybinį alkoholio monopolį, galios grąžinimą į parlamentą ir t. t. Aktyviai ir pozityviai pradėję valdymą valstiečiai išsikvėpė, susiskaldė ir jau nebeaišku, ar ši valdžia ištemps iki kitų Seimo rinkimų?

Savo klaidų įkaitai

Pirmi metai valstiečiams lyg ir sekėsi. Nors Vyriausybėje atsidūrė ir silpnų asmenybių, tačiau atrodė, kad Kabineto branduolį sudaro visai padorūs politikai, turintys idėjų ir ambicijų reformoms. Seime susitvėrė galinga dauguma su daugiau nei 80 parlamentarų. Jos lyderis Ramūnas Karbauskis viešai žadėjo, kad koalicija bus tvirta ir nei vienas narys jos nepaliks.

Sveikatos ministras Aurelijus Veryga ėmėsi aktyvios kovos prieš alkoholį, socialinės apsaugos ministras – vaikų teisių reformos, o aplinkos ministras – miškų urėdijų. Galima atsiminti, kad net ir su opozicija valstiečiai siekė bendrauti ir tai jiems sekėsi. Seimo Pirmininkas pats prisistatė TS-LKD frakcijai, kultūros ministrė ir tas pats A. Veryga konservatorių frakcijoje buvo vertinami kaip sąjungininkai. Bendromis viso Seimo jėgomis buvo sprendžiamos smurto prevencijos problemos ar urėdijų reforma.

Antrais metais situacija ėmė sparčiai blogėti. Socialdemokratai subyrėjo, o valstiečių laive prasidėjo maištai, pasigirdo kalbos apie frakcijos skilimą ir sukilėliai buvo šalinami. Likę valstiečių frakcijos nariai kuluaruose ėmė skųstis despotišku Ramūno Karbauskio valdymu. Į atsakingus postus pradėti skirti nebe „profesionalai“, bet lojalūs draugai, o kai kurie „profesionalūs“ ministrai pasirodė, kad nesusitvarko su pareigomis ir daro klaidas.

Strategija „priešai puola“

Vietoje to, kad valdančioji koalicija susiimtų, ištaisytų klaidas ir pagerintų savo darbą, buvo nutarta imtis senų patikrintų autokratinio valdymo metodų. Pradėta ieškoti priešų, kam suversti savo pačių nesėkmes. Pirmas taikinys tapo opozicija ir konkrečiai TS-LKD su Gabrielium Landsbergiu.

Prasidėjo nuo kalbų, kad „opozicija trukdo dirbti“, vėliau keršto komisijos Seime, paskalų apie G. Landsbergį, M. Majauską ir kitus skleidimas ir t. t. Savaime suprantama, valdantiesiems neįtinka ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri blokuoja visokias abejotinas ar net korupcines iniciatyvas, kaip bandymas įteisinti paskolas naujai įkurtai Gedimino Kirkilo socialdarbiečių partijai.

Antras taikinys – žiniasklaida. Už kvailystes, skandalingas istorijas bei klaidas kritikuojami valdantieji pradėjo skaičiuoti koks žiniasklaidoje yra neigiamų ir teigiamų publikacijų santykis. Asmeninis R. Karbauskio karas prieš žurnalistą Edmundą Jakilaitį, visokios komisijos LRT veiklai tirti, Premjero patarėjo Skirmanto Malinausko pamokymai. Tų pastangų tikslas yra perimti į savo rankas LRT kontrolę ir priversti nacionalinį transliuotoją giedoti pagiriamuosius himnus valdantiesiems.

Sekant Lenkija ir Vengrija, toliau turėtų į „blogiečių“ sąrašą patekti teismai bei visuomeninės organizacijos, ekspertai. Bandymų paveikti Konstitucinį Teismą jau matėme. Kas bus toliau, galima tik numanyti.

Vyriausybė pavargo

Seimo skandalai ir įtampa persimetė į Vyriausybę. Pirmais metais optimizmu ir ryžtu tviskėjęs Premjeras vis dažniau pasirodo abejingas ar dar blogiau – suirzęs. Anksčiau gyręsis planuojamų reformų gausa, garsinęs idėjas kaip išspręs strategines Lietuvos problemas ir žadėjęs esminius valstybės pertvarkymus, dabar Premjeras dažniausiai ką nors peikia, kritikuoja, kaltina ar nevykusiai pokštauja.

Vyriausybės nuovargis matyti ir planuose bei projektuose. Jeigu pirmaisiais metais ministerijos žadėjo nuveikti didelius darbus, tai dabar ministrai nieko nebežada ateinančiai pusei kadencijos, o jei kokį reikšmingesnį projektą ir atneša iki Seimo, tai tokį dar komitetuose užblokuoja saviškiai.

Liūdniausiai atrodo socialinės apsaugos ministras Linas Kukuraitis, kuris, net po dviejų darbo ministru metų, nelabai gaudosi, kad yra atsakingas už pusę valstybės viešųjų finansų ir jo lyderystės trūksta plačiame temų sąraše, nuo demografinių perspektyvų ir regionų nykimo iki vaikų atėmimo politikos.

Vyriausybė nieko nebežada žmonėms, kas bus padaryta per tuos kitus dvejus darbo metus. Jokio plano, jokių tikslų, tik pasimetimas. Seimo valdančiųjų lyderiai tik tempia laiką ir bando sukrapštyti reikalingus balsus byrančiai daugumai palaikyti. Telieka toliau ieškoti priešų, bet rinkėjams tokia strategija jau ima nusibosti.

Kaip koalicija priims jiems nesėkmingus 2019 m. rinkimų rezultatus galima tik svarstyti. Į Prezidento rinkimus jau pavėluota, o savivaldybių rinkimai gali neatnešti taip trokštamų pergalių. Prasti rezultatai gali dar labiau aptirpdyti koaliciją Seime, dar labiau susilpnėtų ir Vyriausybė. Jos efektyvus veikimas taptų neįmanomas. TS-LKD yra pasakiusi, kad esant reikalui yra pasiryžusi sutarti dėl reformų, tačiau kol kas valdančiųjų stovykloje kvepia paraku ir degutu. Taigi vilčių, kad dabartinis Seimas ir Vyriausybė susitelks prasmingam darbui, lieka vis mažiau.