Jungtinėse Valstijose šmėžtelėjo „You Gov“ apklausos duomenys, pagal kuriuos didžiausia grėsme pasaulio taikai „mileniumai“ arba Y karta (gimę per pora dešimtmečių iki 2000 m.) įvardino prezidentą Trumpą (27%). Branduoliniais ginklais mosuojantis Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong-Unas (22%) ir agresyvią užsienio politiką realizuojantis autokratas Vladimiras Putinas (15%) mileniumams atrodė gerokai mažiau pavojingi. Vašingtone įsikūręs „Komunizmo aukų memorialo fondo“ vykdomasis direktorius Marion Smithas patvirtino, kad 36% apklaustų mileniumų pritaria komunizmui ir šis skaičius per metus išaugo net 8 procentais, o tai reiškia tik viena – istorinę amneziją: „Jei nebekalbame apie komunistinių režimų per pastarąjį šimtmetį 100 milijonų nužudytų žmonių, tai neturėtume stebėtis, kad jie nori įgyvendinti marksizmo idėjas“. Beveik ketvirtadalis mileniumų manė, kad visuomenė būtų geresnė be privačios nuosavybės… Tai – Jungtinės Valstijos. Bet ar Europoje, kurios pusė valstybių pergyveno komunistinius režimus, o dvi – tebegarbina komunistinę praeitį, yra kitaip? Galime tik pasiguosti, kad demokratijos keliu pasukusios Rytų Europos valstybės neleidžia lengvai pamiršti komunistinių nusikaltimų. Bet ir jose ne viskas vienareikšmiška.

Iš mokyklų jau išėjusi ir ant kažkokios pakopos visuomenėje atsistojusi Y karta ar mileniumai nori per savo, gyvenimo komunistinio režimo sąlygomis neišvargintos patirties, prizmę įvertinti netolimą istorinę praeitį. Savo požiūrių patvirtinimo jie ieško internete ar socialiniuose tinkluose, kurių apsuptyje jie augo. Kaip rašoma apie šios kartos atstovus – „siekia nuolat tobulėti“, „viską sužinoti“, tačiau „neturi kantrybės“, „dirbti sunkiai ir nuosekliai – ne jiems“, rezultatas būtinas „čia ir dabar“. Jie visada „online“ ir jei įsivelsite su jais į ginčus socialiniuose tinkluose – jų žodis turi būti paskutinis. Taip, patirties nebuvimą vertinant komunistinę praeitį bandoma kompensuoti socialiniu aktyvumu (kas yra gerai) dalyvaujant misijose, paremiant „pokario kovotojus“, „tremtinius“, nors dėl jų mileniumus ir užplūsta virtualiose erdvėse stumdomi ar masiškai tiražuojami „fake news“ pranešimai. Kai kurie įgavę daugiau patirties akademinėse bendruomenėse, drąsiau kimba į atlapus „senų tiesų apologetams“, kurie neįžvelgia ypatingos tonacijos komunistiniuose režimuose, jų socialiniuose projektuose ar diktatūrų susidorojime su opozicija, ar kovotojais prieš okupacijas. Ir tiems, kurių nepriversi nešioti nupieštų Che Guevaros portretų, nusipirktų Prancūzijos ar Vokietijos universitetuose ar iš Amazon parsisiųstų, marškinėlių. Istorijos procesų suvokimas mileniumuose labiau unifikuotas, labiau atsižvelgiantis į Vakaruose vyraujančias tendencijas.

Paskutinės Lietuvoje vykusios diskusijos dėl istorinės praeities taip pat parodė, kad beatsirandanti ar atsiradusi akademinė Y karta linkusi niveliuoti lietuvių tautos patirtis. Kartais iš nežinojimo ir patirties stokos negalėdama adekvačiai įvertinti savo laiku konstruotos komunistinės melo imperijos spastų. Jei dar sudedi trijų okupacijų patirtis į vieną, Y karta ieško paprastų išeičių, nes sunku suprasti kokius moralinius imperatyvus sau keldavo praeities „istorinis herojus“, jei atsidurdavo situacijose, kai reikėdavo rinktis iš dviejų blogybių, kai reikėdavo išlaikyti savo tikėjimo išbandymus, daryti klaidas ir nuodėmes.

Nesuprasdami skirtingose kartose užprogramuotų istorijos suvokimo skirtumų, mes automatiškai priskiriame vieni kitiems tuos pačius bruožus. Pavyzdžiui manome, kad suvokiame vienodai tuos pačius dalykus – kas buvo komunistinis režimas, kaip tautą paveikė prieš ją nukreiptas teroras ar pasipriešinimo kare reikėjo naudoti visus metodus priešinantis brutaliam okupantų terorui ir pan. Akademiniai X kartos atstovai (čia tokie kaip šio teksto autorius, gimę pora dešimtmečių anksčiau vyriausio „mileniumo“), pergyvenę maištavimus ir mūsų dabartinės visuomenės XX amžiaus pabaigos transformacijas ar perversmus, turėjo ypatingą galimybę visa tai ne tik pamatyti savo akimis, bet ir asmeniškai kalbėtis su XX amžiaus vidurio įvykių liudininkais, dar tuomet, kai dalis tos praeities buvo po paslapties ar melo šydu, arba buvo nutylima. Mileniumams tai jau neprieinama – jų gyvenimas yra visai kitoje epochoje. Todėl aš nesistebiu, kad Lietuvoje juntamai „deheroizavimo“ retorikai labiausiai paveiki Y karta. Jų istorinis pasakojimas gimsta visai kitomis sąlygomis ir, matyt, reikia tik supratingai žiūrėti į jų keliamus kartais keistokus klausimus apie istorines asmenybes, moralinius pasirinkimus ir visa tai, ko jie neranda internete.