R. Morkūnaitė-Mikulėnienė
2016.05.31

Zadanijų ar idėjų politika?

Mano bičiulis mokykloje buvo geografijos mėgėjas. Kai 7-oje klasėje gavo naujas pratybas, kitą dieną atnešė išsprendęs visą sąsiuvinį.

Mano bičiulis mokykloje buvo geografijos mėgėjas. Kai 7-oje klasėje gavo naujas pratybas, kitą dieną atnešė išsprendęs visą sąsiuvinį.

Žinot, ką jam pasakė mokytoja? Ne, ji nepasakė jam – šaunuolis, ji parašė jam dvejetą. Maždaug – ką čia įsivaizdini ir, išvis, – ne taip, kaip visi. Ar mes norime, kad visi būtų kaip visi, net jei yra turinčių daugiau gebėjimų, didesnį troškimą dalyvauti, organizuoti, telkti? Panašu, kad mes labiau linkę sakyti – eikit ir būkit be iniciatyvos.

Kai prieš 15 metų prisijungiau prie TS-LKD partijos, turiu prisipažinti, kad ilgą laiką labai garsiai aplinkiniams neskelbiau apie tokį savo sprendimą. Tai nebuvo pats madingiausias užsiėmimas, nes politika daugelio akyse – purvinas, intrigų kupinas pasaulis.

Visada sakydavau, kad politika yra tai, kaip mes elgiamės ir bendraujam su kaimynais, šeimos nariais, praeiviais, kaip mes konkuruojam mokykloje ar bet kur kitur – intrigom ir nykiais susitarimais, ar idėjom ir aktyviu darbu. Lygiai taip galvoju ir šiandien. Ir lygiai taip pat suprantu, kad yra visaip – kaip ir kiekvieno mūsų gyvenime.

Buvo laikai, kai nepriklausyti partijai buvo bėda, šiandien – priklausyti partijai irgi šiokia tokia bėda. Žmonės į politines bendruomenes jungiasi dėl įvairių priežasčių, tikiu, kad esminė – idėjos. Deja, yra partijų, kurios didina savo gretas šantažu, pavyzdžiui, – nebūsi partiniu, neturėsi (atleisim iš) darbo.

Pati prisijungiau prie TS-LKD, nes čia daug aktyvių ir neabejingų Lietuvai žmonių, kurie tiki Valstybės ateitimi ir savo idėjomis bei darbais stengiasi ją vesti gražiu keliu. Tačiau kuo toliau, tuo labiau viešojoje erdvėje, ypač – rinkimų kampanijos įkarštyje, ryškėja požiūris – savo šituos reikaliukus (agitacijas) išsispręskit siaurame ratelyje, o laisvos visuomenės prašau į tai nevelti.

Visuomenės, laisvos nuo ko? Laisvos nuo galimybės priimti sprendimą, galimybės prisiimti atsakomybę už Valstybės ateitį. O juk pasirengimas rinkimams turėtų būti visų reikalas ir proga konkuruoti idėjomis, diskutuoti apie ateities Lietuvos viziją ir galų gale – švęsti galimybę pasirinkti. Pavyzdžiui, Norvegijoje mokyklose jaunuoliai turi partinius rinkimus, kur pristato savo idėjas ir nuo ankstyvo amžiaus formuoja savo poziciją, pažindami skirtingas ideologijas ir politinę sistemą.

Dabar madinga, kad miesto tarybos neišduoda leidimų partijoms dalyvauti miestų šventėse. Vieni skirsto pagal savus ir nesavus, kiti sako – nei vieniems, nei kitiems. Pasigirsta argumentų, kad „negalim duoti leidimo, nes va X partija neturi palapinės, nėra pasiruošę“. O ką daryt kitiems, kurie pasiruošę ir nori bendrauti, kalbėtis, dalyvauti? Gal sugalvot kažką už oponentus?

Įvairios mokslo ir nemokslo įstaigos nėra labai linkusios įsileisti viešam bendravimui pavienes partijas, nes lauks rudens ir darys bendrus visų partijų debatus. Kad tik kas nors nepagalvotų, kad galimai susiję su kažkuria partija, nes badys pirštais, kad politizuoti. Bet ką daryti, kad kitos partijos programų neturi arba nėra linkusios kalbėti apie savo idėjas, diskutuoti? Įstaigos laisvos pasirinkti ar pasiūlyti susitikimų formatus ir tai yra labai gražu, bet labai neretai jaučiasi baimė, kad kažkas užklijuos tam tikrą etiketę.

Renginiuose organizatoriai mieliau pristato politikus kitomis pareigomis, bet kuo, bet ne partijos atstovu. Ar mes apsimetam, kad politikų nėra? O jei yra, tai tik susikompromitavę ar kokio korupcinio liūno paskenduoliai? Ar tai, kad partijai priklauso aktyvūs ir iniciatyvūs žmonės yra blogai? Nekalbu,kad visi turi būti partijų nariai, bet kodėl sąžiningas, veiklus politikas turėtų turėti mažiau galimybių eteriui nei toks pat visuomenininkas?

Jauni žmonės, matydami visą šį foną, suprasdami, kokį spaudimą turi atlaikyti sako: taip taip, mes jus palaikom, bet prisijungsiu gal vėliau, gal kitais rinkimais. Aišku, ne vien politikai kuria valstybę, ne vien tie, kurie jungiasi prie partijų, bet Lietuvos politinis liūnas nepasikeis, jei neprisijungs aktyvūs, protingi, veiklūs žmonės. O jie neateis ten, kur, pavyzdžiui, tęsti savo ilgametes visuomenines iniciatyvas kitą dieną bus vargiai įmanoma, nes tau sakys – daraisi reklamą.

Tapo madingi nepartiniai politikai, tarsi jų tariama nepriklausomybė darytų juos skaidresnius, sąžingesnius, išmintingesnius. Nesu prieš, kad žmonių atstovai būtų partijoms nepriklausantys, bet dažnu atveju jie konkuruoja ne tiek idėjomis, kiek antipartine retorika – suprask, visi ten jie vagys. Kuomet kyla baimė suteikti galimybę rodytis profesionaliems ir doriems politikams, politika belieka zadanijų ringu.

Noriu tikėti, kad vis dėlto įmanoma konkuruoti idėjomis beigi inciatyvomis, o ne zadanijomis. Kviečiu neprarasti vilties tuos, kurie pusbalsiu sako – visi jie tokie, savo veiksmais prarado mūsų pasitikėjimą. Yra visokių. Bet savo pavyzdžiu rodykit/-im, kad yra tų, kurie nuosekliai ir sąžiningai dirba, kurie įgyvendina iniciatyvas, nes jiems nuoširdžiai svarbu. Dirbkim, tikėkim, nebijokim.

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų