Kilus žurmuliui (ne, tai ne klaida – tai „Žalių sukeltas šurmulys“) dėl romano „Žali“, visi išsakė savo kategoriškas ir mažiau kategoriškas nuomones. Ne išimtis ir aš pats. Kaip ir prieš 17 metų, taip ir dabar, aš nematau pagrindo pykti dėl to, ko nėra šiame romane. Jame nėra atvaizduotos pasipriešinimo kasdienybės, autentiškų charakterių, tikėjimo dvasios…

Nėra jokios žuvusiųjų kariuomenės, kurią, anot knygos „Žuvusiųjų prezidentas“ autorės Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės, į nesibaigiantį mūšį vedė Jonas Žemaitis. „Tūkstančiai veidų, žodžiai ir žvilgsniai, įtūžis ir kilnumas, skausmas ir ryžtas, mūšio aistra ir kulkosvaidžio kalenimas, vienišas šūvis palaukėje ir priešmirtinė dejonė, – visa tai plaukė prieš akis, ir jis vėl buvo jų generolas, nematomos kariuomenės vadas…“ Jį „Žuvusiųjų Prezidentu“ pavadinusi istorikė N. Gaškaitė-Žemaitienė, kaip niekas kitas buvo įsigilinusi į pasipriešinimo istoriją, net šiais motyvais pradėjo rašyti savo kūrinius. Deja, ji per anksti mirė, taip ir nespėjusi iki galo nušlifuoti savo žodžio kūrybinės galios. Viso to šitame žurmulyje nėra. Ir čia paprastas klausimas – kas sakė, kad tai turėjo būti „Žaliuose“? Gal romano autorius norėjo, kad skaitantys taip manytų, o gal leidėjams tai buvo patogi marketingo strategija? Aš nežinau. Tačiau jokios pasipriešinimo istorijos romane nėra. Taip, šiai fikcijai sukalti panaudotos pasipriešinimo dalyvių tikros pavardės. Taip, išrankioti kažkokie jų biografijų akmenukai. Bet autorius šiuos akmenėlius sumalė į tokią skaldą ir paslėpė po tokiu romano siužeto asfaltu, kad norint juos išrankioti reiktų gerai išmanyti tikrą pasipriešinimo istoriją, vadų biografijas. Tačiau, ar reikia tai daryti, jei autorius Žalius matė kaip šešėlius savo vaizduotės veidrodyje?

Pateiksiu tik kelis pavyzdžius, kad būtų galima suprasti, jog autorius, žvelgdamas į tą laikmetį „pro murzino pieno stiklinę“, neturėjo tokių tikslų, kokius mes jam stengiamės priskirti. Grafas Tiškevičius, buvęs J. Žemaičio realioje vaikystėje, romane jį lydi iki pat 1940 metų. Istorijoje nusimanantis skaitytojas supras – kažkas čia ne taip. Gal kam nors yra naujiena, kad J. Žemaitis išties buvo kilęs iš Tiškevičiaus pieninės sviesto gamybos meistro šeimos, tačiau šis Žemaičių-Tiškevičiaus sviesto verslo tandemas baigėsi dar 1910 metais. Romane  Tiškevičiaus personažas ir su juo susijęs siužetas išsitempia laike per du dešimtmečius. Elena Valionytė, tapusi J. Žemaičio žmona, jo gyvenime, matyt, pasirodė dešimtmečiu vėliau, nei teigiama romane. Greta romano Elenos atsiranda ir romano Salomėja. Taip, ta pati Salomėja Nėris. Kodėl gi ne? Pagaliau, autoriui tikrai sekasi su meilės scenų, intymumo perteikimu: „Išperkit pirmiausia mane, – pasakė Salomėja, kai mes negalėjom nutarti, kas ir ką čia vanos. Gulėjo ant trečios, viršutinės laktos, o mes dviem vantom varėm į jos odą raudonį. Dejavo iš malonumo, nors ir ne tos kategorijos, kurį gavo patirti naktį ir kuris buvo skirtas ne jai…“, „Ilgi ir lyg katino kailis plaukai pračiuožė man per krūtinę. Tai vėl buvo ji – Salomėja…“ Taip, tikrasis J. Žemaitis mokėsi Prancūzijoje, artilerijos karo akademijoje Fontenblo (Fontainebleau), kas „Žaliuose“ tapo dar vienu biografijos akmenuku, sumaltu į skaldą su meilės scena: „Pasakykite man ką nors. Mano kojos… Netylėkit, Žemaiti. Krūtys, pilvas, plaukai. Prie jūsų guli gyvas ir nuogas žmogus. Atmerkit akis, pabūkle. Pripažinkit, kad aš graži.“ Kai kurių kitų itin vaizdingų detalių šioje savo kuklioje apžvalgoje neminėsiu. Čia autorius yra savo stichijoje – žodžiai vaizduotės nesukausto.

Jeigu norite, tai autorių galiu pagirti už mažus mažus fragmentus, kuriuose šmėstelėjo kūrybos kibirkštis, trumpai apšvietusi tą tragišką laikmetį: „Antras brolis taip pat išvažiavo. Trys vyrai jį nešė per kiemą kaip seną nukirstą medį. Padėjo prie borto kėbule. Bet jis įstengė numirti dar pakeliui į traukinį. Jo man nebuvo gaila. Nes jis nebuvo atsargus: mindė kadaise man sniegą, per drąsiai nardė į vandenį. „Keturiasdešimt pirmieji“, – tyliai ištariau. Mes nebandėme degti šviesos…“

Romano autoriaus herojės Elenos mirtis 1949 metais (tikroji J. Žemaičio žmona Elena išgyveno trejais metais trumpiau) aprašyta taip pat sukrečiančiai (nebijau ir šio žodžio):

„Pulsas čia, –  tebelaikiau ją už riešo, – sveikiausios moters plakimas. Jos manęs negirdėjo…“, „Bet tais metais jos nebebuvo. „Tu didžioji miegalė“, – pasakiau pasilenkęs ties ja – ji tada buvo ligoninėj. „Tau visada pavyksta užmigt, kai visiems kitiems nesimiega“. Bet ją išnešė mano akivaizdoje. Taip, lyg aš niekada jos ir nebūčiau turėjęs…“

Romano herojų haliucinacijos, sapnai, laiškai yra pramaišiui su itin retomis, beveik realios istorijos nuotrupomis: „Mus traukė iš ten kabliais, miegančius, apsvaigintus migdančias dujas skleidžiančia granata. Zigmas gyvas nebeišlindo, pasimirė nuo tų dujų…“

Iš tikrųjų, specialia granata su migdomosiomis dujomis apsvaigintus partizanus – J. Žemaitį,  E. Palubeckaitę ir M. Žiliūtę per siaurą bunkerio angą okupantai traukė kaip lavonus, užkabinę kabliais. Tuo panašumas ir baigiasi. Toliau viskas atrodo kaip romane, prie tikrų čekistų pavardžių priklijuoti netikri vardai: Nachmanas Dušanskis čia virsta Afanasijum, o Jakovas Sinicinas – Vasilijum. Anot autoriaus: „Dievas sukūrė tik vyrą ir moterį, jūs – Siniciną ir Dušanskį, nežinau, kaip Jums tai pavyko (iš laiško pulkininkui Lebedevui)“.

2002 metais pasirodžius „Žaliems“ N. Dušanskis vienintelis tebebuvo gyvas, bet nespėliosiu, kodėl, skirtingai nuo kitų personažų, buvo padaryta išimtis ir tikrų saugumiečių vardų atsisakyta. Pagaliau, tai juk romanas, istoriškumą pakišęs po siužeto asfaltu. Ir tai, ko gero, buvo geriausias sprendimas.

Ką daryti su „žurmuliu“ arba „šurmuliu dėl Žalių“? Norintys toliau gilintis gali perskaityti autoriaus konceptą romano pradžioje. Penkiuose puslapiuose tilpo viskas, ką aš laikyčiau ne itin giliu tautos pasipriešinimo išmanymu: „Tokį karą galėtum vadinti pilietiniu. Nes jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena didelė valstybė kariavo su savimi, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas, kokius vaistus vartojant lauk išstumti soliterį.“ Toliau autorius ir diskutuoja su savimi, ir teigia visiškai prieštaringus dalykus: „Bet jeigu imtume plačiai, lietuviai kariavo su rusais“, „Šis buvo kol kas paskutinis rimtas tarpusavio mūšis“, „į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo abipusiai žiaurus“, „Žvelgiant iš aukso amžiaus paviršiaus, tai buvo įdomus karas, nors nieko ir nenulėmęs kaip kiti karai…“

Pateiktas pasipriešinimo vertinimas man (ir, matyt, dar daug kam, kas nesutinka su „Niekas nenorėjo mirti“ recidyvais) yra visiškai svetimas, nors autorius ir neslepia, kad „viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas“.

O kas gi tikra? O tikra tai, kad šis pasipriešinimo judėjimas, kuriame „buvo didžiavyrių ir silpnadvasių, pašėlusių narsuolių ir atsargių pragmatikų, linksmuolių ir paniurėlių, mąstytojų ir žemės dulkių, poetų ir artojų“, kovojo ne tik už nepriklausomybę, bet ir už demokratinę Lietuvą, kurioje gerbiama žodžio laisvė. Žodžio laisvė ir rašantiems „Žalius“, ir juos kritikuojantiems, ir neskaičiusiems „Žuvusiųjų prezidento“, ir nesuprantantiems jo vesto karo prasmės. Nesupratimas ir nežinojimas yra problemos, kurias įmanoma įveikti. Bet ne draudimais ar ribojimais, o žiniomis, nesukištomis į emocinį vakuumą.

Vietoje epilogo: atsiverskite N. Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų prezidentą“ anksčiau negu „Žalius“ ir Jums palengvės užduotis suprasti Žemaitį ir jo žuvusiųjų kariuomenę. O gal kartu suprasite ir save.