Greta kitų šalių lyderių, Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas ir Japonijos Ministras Pirmininkas Šinzo Abė neseniai dalyvavo Tarptautiniame ekonomikos forume Sankt Peterburge, kur susitiko su Rusijos Prezidentu Vladimiru Putinu.

O šią savaitę Rusijos vadovas jau atvyko į Vieną, kur susitiko su Austrijos vadovais. Negana to, žiniasklaidos teigimu, JAV Prezidentas D. Trumpas taip pat domisi galimybe artimiausioje ateityje priimti V. Putiną Vašingtone. Tai beveik panašu į santykių su Putinu gerinimo lenktynes, kuriose dalyvauja net ir Lietuva.

Yra keletas veiksnių, kuriais galima paaiškinti sąjungininkų Europoje ir Azijoje norą bendrauti su V. Putinu: didėjanti Kremliaus veikla hibridinės karybos srityje (ypač su Rusija besiribojančiose ir netoli Rusijos esančiose valstybėse), korupcija, propaganda, tiesioginė ir netiesioginė parama radikalioms vietinėms grupuotėms, taip pat nenuspėjama Jungtinių Amerikos Valstijų politika bei silpni ES ir tam tikrų Europos šalių sostinių lyderiai.

Tačiau, nors pastarojo meto įvykiai Vašingtone iš tiesų kelia susirūpinimą, būtų didelė klaida, jei dėl to Europos vadovai vėl imtų bendrauti su V. Putinu, turėdami nepagrįstų vilčių normalizuoti santykius. G-6 lyderiai turėtų nepritarti D. Trumpo pasiūlymui atnaujinti G-8 formatą, grąžinant Rusiją. Be to, būtų didelė klaida, jeigu Prezidentas D. Trumpas nuspręstų priimti V. Putiną Baltuosiuose rūmuose, nes toks žingsnis tik dar labiau paskatintų Europos lyderius toliau megzti ryšius su V. Putinu. Santykiuose su Jungtinėmis Valstijomis Putinas nėra linkęs į kompromisus. Bet kokios pastangos grįžti prie įprastų santykių su Putino režimu pakirstų svarbias, vieningas transatlantines pastangas priešintis Putino vykdomai agresijai Ukrainoje, jo remiamiems kariniams veiksmams Sirijoje, augančiam žmogaus teisių pažeidimų skaičiui Rusijoje, Putino išpuoliams prieš užsienyje gyvenančius rusus ir jo kišimuisi į Vakarų šalių vidaus politiką ir rinkimų procesus.

V. Putinas nepadarė nieko, kas leistų grįžti prie įprastų santykių. Priešingai, jo vykdoma karinė agresija Ukrainoje ir toliau tęsiama, žuvusiųjų skaičius toliau didėja beveik kasdien. Taip pat didėja V. Putino parama žudikiškam diktatoriui Bašarui al-Assadui; be to, Rusija ir toliau tęsia hibridinį karą kituose pasaulio regionuose. Nesenas Sergejaus Skripalio nunuodijimas Jungtinėje Karalystėje – tai tik vienas naujausių, bet ne vienintelis nusikalstamos Rusijos saugumo tarnybų veiklos Vakarų šalyse pavyzdys.

Jungtinių Valstijų ir ES sankcijos, taikomos Rusijai dėl V. Putino invazijos į Ukrainą, be abejonės, padėjo pristabdyti Rusijos pajėgas nuo brovimosi gilyn į Ukrainos teritoriją. Tačiau Donbaso regione Rusijos remiami asmenys ir toliau tęsia savo karinę kampaniją, kuriai itin didelę paramą skiria Maskva.

Dėl tūkstančių nekaltų Sirijos civilių gyventojų mirčių taip pat kaltintinas Putinas, nes būtent jis 2015 m. prisidėjo prie to, kad į valdžią Sirijoje patektų ir joje išliktų diktatorius Assadas. O visai neseniai Ukrainos ir JAV valdžios institucijos nustatė dar vieną itin kenksmingą kompiuterinį virusą, kuriuo Rusijos programišiai mėgino sutrikdyti viso pasaulio kompiuterių sistemų veiklą.

V. Putinas kovo mėn. buvo „perrinktas“ į prezidento postą. „Rinkimų“ rezultatai buvo žinomi anksčiau, nei įvyko balsavimas: mat opozicijos lyderiui buvo atimta galimybė dalyvauti rinkimuose ir kelti savo kandidatūrą, o rinkimų kampanija buvo gerokai suklastota Putino naudai. Jis nenusipelno sveikinimų, kurių susilaukė iš daugelio Vakarų valstybių lyderių, nes jis iš esmės išrinktas neteisėtai. Savo šalyje Vakarų valstybes, ES, NATO ir Jungtines Amerikos Valstijas Putinas ir toliau laiko atpirkimo ožiu ir grėsme Rusijai; jis ir toliau atsisako gerbti kaimyninių valstybių suverenumą ir teritorinį vientisumą. Dėl V. Putino represijų žmogaus teisių situacija Rusijoje yra blogiausia skaičiuojant nuo Sovietų Sąjungos žlugimo.

Kitaip tariant, V. Putinas vis dar kelią didžiulę grėsmę Vakarų valstybėms, net jų išlikimui. Nė viena iš mūsų vertybių jam nėra vertybė, o ir bendrų interesų su mumis jis turi vis mažiau. Gausiausiai V. Putino eksportuojama prekė – tai korupcija. Gėdinga, kad mes, Vakarų valstybės, ją importuojame į savo šalis. Būtina kur kas geriau išvalyti mūsų šalių valdymo sistemas ir užtikrinti skaidrumą.

Prieš mezgant bet kokius ryšius su Rusijos vyriausybe, būtina aiškiai suprasti, kad Rusijos vadovai korumpuoti ir autoritariški, ir kad jie yra pasiryžę likti valdžioje bet kokia kaina.

Tai pripažinus tampa akivaizdu, kad palaikyti nuolatinį dialogą su Rusija aukščiausiu lygiu yra tiesiog neprotinga. Tai pripažinus, taip pat tampa akivaizdu, kad sankcijos Rusijai dėl Ukrainos užpuolimo ir toliau ten vykdomos agresijos turi būti taikomos ir toliau, ir net turi būti padidintos, iki kol Rusija išves visas savo pajėgas iš Ukrainos teritorijos, rodydama pagarbą Ukrainos suverenumui ir teritoriniam vientisumui.

Tai reiškia, kad sankcijos Rusijos pareigūnams, susijusiems su sunkiais žmogaus teisių pažeidimais ir didelio masto korupcija, t.y. S. Magnitskio akto sankcijos, dėl kurių Lietuvos Respublikos Seimas neseniai priėmė atitinkamą teisės aktą ir jį įgyvendino, turėtų būti taikomos tol, kol Rusijoje nebus užtikrintas teisingumas, atsakomybė už nusikalstamas veikas ir atskaitomybė.

Tai taip pat reiškia, kad būtina remti Rusijos kaimynes, pvz., Ukrainą ir Gruziją, jų siekį įstoti į ES ir NATO. Tik tuomet liksime ištikimi savo vertybėms ir principams, kuriais remiantis sukurtos mūsų valstybės. Santykių su V. Putinu atnaujinimas ir mėginimai su juo susitarti kitų sąskaita pamintų šias vertybes ir principus.

Sudėtinga veikti, kai Vašingtono politika vis labiau nenuspėjama. Tačiau Maskvos politika, priešingai, yra pernelyg lengvai nuspėjama. Mums seniai metas suprasti, kad santykių su Rusija normalizuoti neįmanoma, kol valdžioje yra V. Putinas ir kol jo pajėgos yra Ukrainoje ir Sirijoje, bei kol V. Putinas savo grėsmingu elgesiu niekina Vakarų valstybes, demokratiją ir žmogaus teises.

Užuot beprasmiškai mėginę užmegzti dialogą su Kremliumi ir užuot tapę piktų Kremliaus kėslų aukomis, turime sukurti ilgalaikę transatlantinę darbotvarkę, skirtą pokyčiams Rusijoje remti, kad ši šalis taptų liberalia demokratine Europos valstybe; taip pat būtina suteikti naują impulsą ES ir NATO plėtrai į Rytus, nes jau dešimtį metų V. Putinui de facto suteikiama teisė vetuoti tokią plėtrą. Neleistina rizikuoti, kad šios rytų valstybės ir jų gyventojai patektų į Putino įtakos sferą. Todėl būtina pasitelkus svarbiausias Europos valstybes imtis aktyvios politikos Europos rytuose. Geriau sėdėti prie stalo, nei būti įtrauktiems į meniu.