2016-04-20
A. Bilotaitė. Lietuvoje už korupciją nebaudžiama?
Tarp garsių visų valdžių ir institucijų kalbų apie negailestingą kovą su korupcija ir realiai skiriamų bausmių už korupcinius nusikaltimus tvyro tamsi praraja. Bausmės Lietuvoje nei atgraso nuo tokių nusikaltimų, nei užtikrina teisingumo jausmą visuomenėje. Priešingai, leidžia klestėti praktikoms, kurios pakerta piliečių pasitikėjimą valstybe, jos teisingumu, visų lygybe įstatymui.

Tarp garsių visų valdžių ir institucijų kalbų apie negailestingą kovą su korupcija ir realiai skiriamų bausmių už korupcinius nusikaltimus tvyro tamsi praraja. Bausmės Lietuvoje nei atgraso nuo tokių nusikaltimų, nei užtikrina teisingumo jausmą visuomenėje. Priešingai, leidžia klestėti praktikoms, kurios pakerta piliečių pasitikėjimą valstybe, jos teisingumu, visų lygybe įstatymui.

Nėra ko stebėtis, jog „Freedom House“ pokomunistinių šalių demokratiškumo reitinge Lietuvą labiausiai smukdo korupcijos lygis, o kiekvienais metais daugėja sunkių korupcinių nusikaltimų, kai kyšio vertė viršija 9500 eurų.

Nebaudžiami nusikaltėliai darosi tik drąsesni. Tokie drąsūs, kad pagal STT pranešimus, surizikuoti imti kyšius nebijo jau ir partijų vadovai.

Žodis netampa kūnu

Kaip įmanomas toks nebaudžiamumas? Situacija paini ir reikalauja paaiškinimo. Baudžiamajame kodekse (BK) į korupcinius nusikaltimus žiūrima pakankamai griežtai. Už kyšio davimą ar ėmimą, prekybą poveikiu, papirkinėjimą ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi numatytos baudos ir laisvės atėmimas, neretai net iki 7-8 metų.

Žinant, kad mūsų šalyje dažnai net už nužudymą yra skiriamos trumpesnės įkalinimo bausmės, nieko daugiau ir negalima norėti. Juo labiau kai prieš kelis metus Seimas, susirūpinęs ta pačia nepakankamo baudžiamumo už korupciją problema, padidino maksimalius įkalinimo terminus už visus šiuos nusikaltimus.

Tiesa ta, jog Seimas šiomis pataisomis taisė ne tą spragą, nes įkalinimo terminai visai neaktualus sprendimas šiai problemai. Taip yra, nes laisvės atėmimas – beveik niekada netaikoma bausmė už korupcinius nusikaltimus. 2015 metais laisvės atėmimu už korupcinius nusikaltimus nuteista vos 14 asmenų, o iš jų tik vienas atlikto realią dviejų mėnesių trukmės bausmę. Dviejų mėnesių. Likusiems trylikai bausmės buvo atidėtos.

Kas iš pažiūros mums gali atrodyti absurdas, teisininkams yra nuoseklus įstatymų vykdymas. Baudžiamojo kodekso 55 straipsnis byloja, kad laisvės atėmimas paprastai neskiriamas tiems, kas pirmąkart padarė nesunkų ar apysunkį nusikaltimą.

Pagalvokime, kaip tai veikia. Valstybės tarnyboje niekas negali paimti kyšio antrą kartą, jei kartą jau buvo pagautas, nes teisti žmonės negali eiti valstybės tarnybos. Pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK), laisvės atėmimo bausmės atidėjimas taip pat turi būti taikomas visada, kai yra pagrįsta manyti, kad tas pats asmuo nepadarys nusikaltimo ateityje.

Visais atvejais, jei pagautas asmuo atleidžiamas iš valstybės tarnybos, jis ir nebeturi prielaidų imti kyšių. Tampa pagrįsta manyti, kad nusikaltimo jis nepakartos. Taip teisiškai logiškos priežastys lemia vadinamąjį nebaudžiamumą.

Todėl kalbėdami apie bausmes už korupcinius nusikaltimus, turime kalbėti pirmiausia apie baudas. Nuoseklu ir logiška už finansinės naudos siekimo motyvuotus nusikaltimus ir bausti finansiniais nuostoliais. Žinoma, baudos turi būti iš tiesų atgrasančios ir atsižvelgti į dydį kyšių, už kuriuos teisiama.

Baudžiamasis kodeksas tą leidžia, nes maksimalios galimos baudos už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus yra atitinkamai 19 000 ir 38 000 eurų (minimali, kaip žinia, 38 eurai). Bausmių skyrimo tvarka numato, kad skiriant baudą atskaitos taškas turėtų būti vidutinis galimas baudos dydis, kurį tada jau galima didinti arba mažinti atsižvelgiant į sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes. Jei šios tvarkos būtų laikomasi, turėtume matyti virš 10 000 eurų siekiančias baudas.

Tačiau jos nesilaikoma. Lietuvoje baudos vidutiniškai siekia vos 8,5 proc. nuo maksimalios galimos sumos. Prokurorai patys teismo prašo skirti kone minimalias baudas. Teisėjai jas ir skiria. Prokurorai gali skųsti tokius sprendimus, tačiau beveik niekada to nedaro. Egzistuoja tarsi sutarimas skirti mažas baudas. Susitikimai ir diskusijos su srities ekspertais nepadėjo išsiaiškinti, kodėl tokia minimalių baudų tendencija egzistuoja. Tačiau ji tikra ir lemia faktinį nebaudžiamumą.

Sprendimo paieškos

Asmenys, kurie ryžtasi imti ir duoti kyšius ir, kaip minėta, vis didesnius, tikrai nebus atgrasyti vyraujančia 4500 eurų bauda. Tai ypač galioja kyšius duodantiems paprastai verslo sektoriaus atstovams. Kyšį imantis tarnautojas rizikuoja prarasti galimybę dirbti valstybės tarnyboje, taigi ilgai kurtos karjeros perspektyvą.

Jo rizikos didesnės. Kyšį duodantis asmuo paprastai rizikuoja tik bausme ir įrašu savo istorijoje. Tačiau ar tikrai tai rizika? Kaip žinome, laisvės atėmimo bausmė faktiškai neegzistuoja, o baudos skiriamos mažesnės nei patys kyšiai. Jei kam nors nėra gaila už norimą sprendimą sumokėti 8000 eurų, ar tikrai visada bus gaila sumokėti dar 4500 eurų baudos?

Įrašas apie duotą kyšį tuo tarpu apskritai daug kam apskritai nėra problema. Visuomenės pasmerkimas anksčiau buvo ir daug kur yra reikšminga moralinė ir socialinė bausmė. Lietuvoje to nebėra. Pasak STT direktoriaus pavaduotojo Ž. Bartkaus, stambiesiems „papirkėjams“ teistumas dėl korupcinių nusikaltimų kaip tik tarnauja kaip savotiškas kokybės ženklas – signalas, kad su juo galima daryti susitarimus.

Visoje šioje painiavoje aišku viena – būtina užtikrinti, kad būtų skiriamos realiai atgrasančios baudos už korupcinius nusikaltimus. Pasakyti lengviau nei padaryti. Teisminė valdžia yra pagrįstai atskirta nuo įstatymų leidėjų, tad šie negali nieko nurodyti teisėjams. Tai teisinga.

Seimas gali taisyti patį baudžiamąjį kodeksą. Tačiau kaip? Štai Lenkija numato griežtesnes laisvės atėmimo bausmes, Prancūzija – net iki milijono eurų pinigines baudas ir iki 10 metų įkalinimą. Visgi Lietuvoje didinti maksimalias baudas nėra prasmės, nes ir dabar jos yra iš esmės ignoruojamos.

Turėtume kalbėti apie minimalių baudų už korupcinio pobūdžio nusikaltimus didinimą arba griežčiau įpareigojančią, o ne tiesiog rekomendacinę bausmių skyrimo tvarką. Abu keliai susilauktų kritikos ir pasipriešinimo, todėl reikalaus daug pastangų ir argumentuotos diskusijos. Tačiau viena aišku.

Norint, kad kova su korupcija Lietuvoje neliktų tik politikų lozungais, už ją turi būti realiai ir atgrasančiai baudžiama, o Seimo pareiga tai užtikrinti ir rasti geriausią būdą tai padaryti. Kartu su atsakingomis institucijomis šį sprendimą Seimui pasiūlysiu jau pavasario sesijoje.

Kitos aktualijos