2016-05-21
A. Bilotaitės kalba XXI TS-LKD Suvažiavime
 

Prieš du metus prezidentė Dalia Grybauskaitė kvietė mus tikėti Lietuva. Tai buvo teisingas, įkvepiantis kvietimas.

Tačiau visus tuos du metus mes tik tolome nuo šio tikslo. Piliečių nusivylimą vėl ir vėl didino nauji valdančiųjų partijų korupcijos skandalai. Švogerizmas, privilegijos, kyšiai ir partiečių įdarbinimas pagal sąrašus. Visa tai nuosekliai bukino visuomenę, didino atotrūkį ir nusivylimą. Tačiau šis nusivylimas dar buvo ribotas, nukreiptas į konkrečias partijas, ne į visą valstybę.

Pastarųjų savaičių įvykiai tėškė piliečių, ypač jaunimo tikėjimą mūsų visų valstybe į dugną. Iki šiol, tikriausiai, šimtai tūkstančių žmonių brėžė aiškią skirtį tarp kriminalinės koalicijos ir skaidrios dešiniosios alternatyvos. Galima neabejoti, kad didelei visuomenės daliai ši skirtis išsitrynė.

Tai pralaimėjimas ne liberalų partijai ir ne valstybės biudžetui. Korupcijos ekonominiai padariniai baisūs, bet jie yra niekis palyginti su moraliniai padariniais.

Po įtarimų liberalų lyderiui pralaimi visa politinė dešinė, visa partinė sistema, visa politinė santvarka. Pažeistas vienas brangiausių dalykų – tikėjimas demokratija ir valstybe.

Kuo mažiau piliečių tiki savo valstybe, tuo didesnė grėsmė kyla pačios valstybės saugumui. Kas norės ją ginti? Ar būsime atsparūs priešiškų valstybių įtakoms? Negalime susitaikyti su tokia rizika. Turime atkurti tikėjimą valstybe.

Tad ką daryti, kad pakiltume iš šio dugno? Natūraliai kyla pagunda atsigręžti į naujus gelbėtojus. Tai daryta daug kartų, visus kartus nudegta, bet niekada nepasimokoma. Ši pagunda stipri tada, kai niekas iš tradicinių partijų nesugeba pasiūlyti įtikinamos išeities ir nuoširdaus noro keistis.

Esu tikra, kad šioje situacijoje tai neišvengiamai mūsų partijai tenkanti atsakomybė. Niekas nėra be dėmės, tačiau neįmanoma paneigti, kad šiandien esame skaidriausia, mažiausiai skandalais sutepta partija Lietuvoje.

Todėl turime moralinę teisę ir politinę pareigą pasiūlyti priemonių planą skaidresnei politinei santvarkai užtikrinti ir piliečių tikėjimui valstybe atkurti.

Permainos šia kryptimi privalo remtis trimis pagrindinėmis priemonėmis. Pirma – viešumas. Partijų ir atskirų politikų finansai, sudarytos sutartys, privatūs interesai, įvairūs susitikimai turi būti ne tik deklaruojami, bet ir lengvai prieinamoje vietoje matomi visuomenei. Valstybė turi skaidriai skatinti tiriamąją žurnalistiką ir išnaikinti pagundas manipuliuoti žiniasklaida perkant iš jos viešinimo paslaugas.

Antra – efektyvi skaidrumo kontrolė. Šiandien per daug korupcinių pažeidimų lieka be pasekmių, nes paprasčiausiai nėra, kas privalėtų ir sugebėtų už juos efektyviai bausti. Kontrolės institucijos turi būti visiškai depolitizuotos, įstatymo įgalintos atlikti tyrimus, taikyti sankcijas, o svarbiausia – deramai finansuojamos. Korupcijos kontrolės institucijoms privalo būti skirtas mažiausiai dvigubai didesnis finansavimas.

Galiausiai trečia – visuomenės nepakantumas. Joks viešumas ir kontrolė neužtikrins esminių pokyčių, jei visuomenė bus pakanti nusikaltimams ir juos toleruos. Lietuvai reikia nulinės tolerancijos politikos. Tačiau tai pasiekti galima tik ilgu ir sunkiu šviečiamuoju darbu, gydant posovietinės visuomenės negalias. Todėl ilgalaikiu valstybės prioritetu jau šiandien ir ypač šiandien privalo tapti antikorupcinis švietimas. Tai labiausiai apleista, apgailėtinus centus gaunanti, tačiau daugiausiai dėmesio nusipelniusi sritis teisingos ir skaidrios valstybės kūryboje.

Tik padarę šiuos darbus, turėsime viltį atkurti tikėjimą Lietuva. Tik mes galime tuos darbus pradėti. Valingas politinės sistemos apsivalymas turėtų prasidėti TS-LKD iniciatyva.

Kitos aktualijos