2017-07-17
„Pranešėjų apsaugos įstatymas turi būti priimtas kuo greičiau“
Projekte numatyta užtikrinti informaciją apie pažeidimus pateikusių asmenų konfidencialumą. Pateikus informaciją apie pažeidimą nuo to momento prieš pranešėją būtų draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo.

Seimo rudens sesijoje bus svarstomas naujai parengtas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas. Iki šiol vieno įstatymo, kuris užtikrintų asmenų, pranešančių apie korupciją ir kitus įstatymų pažeidimus, Lietuvoje nebuvo, o 2009 ir 2010 metais parengti ankstesni įstatymo projekto variantai Seime taip ir nebuvo priimti.

Seimo valdybos sprendimu sudaryta darbo grupė naująjį projektą parengė per tris mėnesius, o darbo grupės vadovė, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Agnė Bilotaitė pasidžiaugė, kad pavyko suderinti visų institucijų pozicijas ir parengti teisės aktą, kuris apsaugos pranešėjus nuo neigiamo poveikio, o tuo pačiu paskatins valstybės piliečius dažniau kreiptis į teisėsaugą pastebėjus nusikalstamo pobūdžio veikas savo darbovietėje.

„Vien pastarąjį pusmetį garsiai nuskambėjusios istorijos apie įstatymų pažeidimus Kauno tardymo izoliatoriuje bei Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre mums priminė, jog pažeidimus paviešinę žmonės nėra ginami valstybės. Po savo pilietiško poelgio jie nesijaučia saugūs, jiems daromas spaudimas, kai kurie jau neteko darbo. Visi, pranešę apie nusikalstamą veiklą, turi sulaukti valstybės paramos, garantijų, nes būtent šie žmonės yra pilietiškos visuomenės pagrindas, pavyzdys, kokie turėtume būti visi. Labai tikiuosi, kad atsiras politinės valios rudens sesijoje priimti šį įstatymą. Jis nusiųs aiškų signalą visuomenei, kad pranešėjas – garbingas ir pilietiškas žmogus, o ne skundikas“, – spaudos konferencijoje kalbėjo A. Bilotaitė.

Teisingumo ministrė Milda Vainiutė patvirtino, jog pilietiški poelgiai, kai žmonės drąsiai paviešino negeroves savo darbovietėje, labai paspartino įstatymo rengimą.

„Šis įstatymas,  parengtas  remiantis  geriausia tarptautine praktika,  padės  užtikrinti  asmenų, pranešusių  apie korupcinius  atvejus,  saugumą  ir konfidencialumą.  Turėdami  veiksmingą  teisinį  įrankį, tikiuosi,  sulauksime  didesnio gyventojų   pasitikėjimo   teisėsaugos institucijomis ir  kartu sėkmingai šalinsime korupciją  iš mūsų gyvenimo“, – sakė M. Vainiutė.

Ministrė padėkojo parlamentarams ir kitiems darbo grupės  nariams už jų indėlį, rengiant labai svarbų teisinį aktą, ir pažymėjo, kad tai puikus  politinio bendro darbo pavyzdys valstybės labui.

Apie įstatymų pažeidimus Kauno tardymo izoliatoriuje pranešusi Rasa Kazėnienė teigė, jog iki šiol nesijaučia saugi, o pastarasis pusmetis jos gyvenime buvo labai sunkus: „Nežinojau, kas manęs laukia. Jeigu Pranešėjų apsaugos įstatymas jau veiktų, man būtų tikrai lengviau. Nepaisant to, turime netylėti, turime veikti. Valstybės tarnautojai turi suprasti, kad jie atstovauja viešąjį  interesą, o ne savo asmeninius interesus“.

Ignas Šalnaitis, nors jau kurį laiką nebedirba Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, sakė vis dar patiriantis psichologinį spaudimą iš buvusių darbdavių. „Kai papasakojau apie tai, kas vyksta mano darbovietėje, pasijutau vienas. Neaišku, kur kreiptis, kam pranešti. Šis įstatymas bus didelis žingsnis į priekį visai visuomenei“.

Projekte pateikiama pranešėjo sąvoka, kuri apibrėžiama gana plačiai, nustatant, kad pranešėjais galėtų būti ir tie asmenys, kuriuos su įstaiga, apie kurioje daromą ar padarytą pažeidimą jie pranešė, sieja ar siejo ne tik tarnybos ar darbo santykiai, bet ir sutartiniai santykiai, pavyzdžiui: konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.

Darbo grupės parengtame projekte numatyta užtikrinti informaciją apie pažeidimus pateikusių asmenų konfidencialumą. Pateikus informaciją apie pažeidimą nuo to momento prieš pranešėją būtų draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones kaip bauginimas, priekabiavimas, grasinimai susidoroti, atlyginimo sumažinimas, darbo sąlygų pabloginimas ir pan.

Asmeniui dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo nekiltų atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo, dėl šmeižto, jei šio įstatymo nustatyta tvarka teikdamas informaciją apie pažeidimą jis pagrįstai manė, kad teikia teisingą informaciją.

Taip pat pranešėju pripažintam asmeniui būtų užtikrinta nemokama teisinė pagalba, jis įgytų teisę gauti atlygį už vertingą informaciją, o taip pat jis gali būti atleistas nuo atsakomybės už paties dalyvavimą neteisėtoje veikloje.

Šio įstatymo nuostatos būtų taikomos tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose.

Projekte siūloma, kad už pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems proceso koordinavimą būtų atsakinga viena institucija – Generalinė prokuratūra. Ši institucija, pasak A. Bilotaitės, pasirinkta todėl, kad jos pagrindinė funkcija – ginti viešąjį interesą. Be to, tai labiausiai savarankiška institucija, niekas neturi teisės kištis į jos veiklą.

Lietuva yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus pranešėjų apsaugos srityje pagal Jungtinių Tautų konvenciją prieš korupciją.

Galiojantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas tik iš dalies įtvirtina valstybės tarnautojų, pranešusių apie darbdavių neteisėtas veikas, apsaugos nuo neteisėtų darbdavio veiksmų garantijas.

Nuo liepos 1 d. įsigaliojęs naujos redakcijos Darbo kodeksas nustato tik esminius darbo santykių subjektų teisių gynimo principus, nuostatas, garantuojančias darbuotojų apsaugą jiems pranešus apie įstaigoje padarytus pažeidimus.

Neabejojama, jog Pranešėjų apsaugos įstatymas veiks ir kaip atgrasymo priemonė darbdaviams, kurie žinos, jog įstaigos darbuotojai apie daromus pažeidimus gali pranešti teisėsaugai.

Kitos aktualijos