Statistika teigia, kad vidutinis atlyginimas į rankas per pastaruosius metus išaugo 8,4 proc. Atrodytų visai neblogai, tačiau lankantis regionuose dažnas gyventojas teigia jokio augimo nepastebėjęs. Kodėl geresnio gyvenimo nejaučia didelė dalis dirbančiųjų?
Galima būtų išskirti 3 priežastis:
Taip pat, reikia nepamiršti, kad atlyginimo realus padidėjimas priklauso nuo dviejų rodiklių: augimo procento ir nuo prieš tai buvusio atlyginimo dydžio, kuris yra pakankamai skirtingas įvairiuose regionuose. Pavyzdžiui, darbo užmokestis Vilniuje yra 46 proc. didesnis nei Skuode. Natūralu, kad ir jo realus augimas eurais bus gerokai didesnis. Taigi, nors santykinis augimas tiek vienoje, tiek kitoje savivaldybėje buvo labai panašus – 8,7/8,8 proc., bet realiai 2017 metų ketvirtą ketvirtį Skuodo gyventojai vidutiniškai į rankas gavo 46 eurais daugiau nei 2016 metais, o Vilniuje – 67-iais eurais.
Turbūt du radikaliausi pavyzdžiai būtų Jurbarko ir Trakų savivaldybių. Jurbarko savivaldybėje vidutinis atlyginimas yra vienas mažiausių šalyje – į rankas 529 eurų. Trakuose – trečias Lietuvoje – 705 eurų. Jurbarke per 2017 metus vidutinis darbo užmokestis paaugo vos 4 proc. (beveik infliacijos ribose), o Trakuose – 13 proc. Realiai Jurbarke dirbantieji vidutiniškai gavo 21 euru daugiau, o Trakuose – 92 eurais.
2014 metų duomenimis, dešimtadalis daugiausiai uždirbančių žmonių gauna 4 kartus didesnius atlyginimus nei dešimtadalis mažiausiai uždirbančiųjų. Tyrimas atliekamas kas ketverius metus, tad naujesnių duomenų kol kas nėra. Tačiau bendrieji pajamų nelygybės rodikliai per tą laikotarpį buvo linkę augti, tad negalime atmesti tikimybės, kad ir šis skirtumas yra jau nebe 4, o gal net 5 kartai.
Didelė dalis šio skirtumo nulemta ne pilnos darbo dienos. Mat valandinis įkainis daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų dešimtadaliams skiriasi ne 4, o tik 3 kartus. Vadinasi, dirbantieji mažiau valandų (dėl menkos darbo pasiūlos, sveikatos ar šeimyninių aplinkybių) dažniau patenka į dirbančių skurstančiųjų rizikos zoną. Dirbant iki pusės etato, skurdo rizikos lygis siekia net 63,8 proc.
Lietuvos išskirtinumą lėmė ir keli politiniai vidiniai šalies veiksniai. Lietuvos banko skaičiavimais, didesni akcizai alkoholiniams gėrimams infliaciją didino 0,7 proc., didesnis PVM tarifas šilumos energijai metų viduryje lėmė 0,2 proc. augimą. Paslaugų kainų kilimui ypač daug įtakos darė padidintas minimalus atlyginimas, kadangi personalo išlaidos šiame sektoriuje sudaro sąlyginai didesnę sąnaudų dalį.
Todėl atsižvelgiant į šiuos 3 probleminius aspektus, Vyriausybė turėtų siekti tolygesnio atlyginimų augimo pasiskirstymo. Čia galima išskirti ir 3 uždavinius, kurie galėtų tapti prioritetiniais valdančiųjų darbais: