Parengta Europos Senjorų Sąjungos regioninėje konferencijoje „Kas darytina stiprinant solidarumą ir socialinę sanglaudą Baltijos šalyse?“ skaityto pranešimo pagrindu

Šiuo metu viešojoje erdvėje gausu pamąstymų apie tai, kad Europos Sąjunga, įskaitant ir Lietuvą, turi bėdų dėl senstančios visuomenės ir tam išspręsti reikia naujų sprendimų. Šioje diskusijoje itin trūksta konkretumo, kaip tie sprendimai turėtų atrodyti.

Nemažiau pasigendu ir neangažuoto požiūrio į ligšiolinius ES (ir Lietuvos) veiksmus. Visoje ES pripratome naudoti šabloniškus receptus problemoms spręsti, pavyzdžiui, apsiribojant perskirstymo dydžiu kaip vaistu nuo visų ligų.

Viena iš šių ligų ir dažnai aptariamų problemų yra skurdo rizikos lygis. Jis reiškia dalį asmenų, kurių disponuojamos pajamos yra mažesnės nei apskaičiuota skurdo rizikos riba. Pavyzdžiui, 2016 m. skurdo rizikos riba Lietuvoje buvo 282 eur/mėn. vienam gyvenančiam asmeniui. Taigi tų metų skurdo rizikos lygis nurodo, kiek asmenų turėjo pajamas, mažesnes nei 282 eur/mėn.

Kad ir kaip keista, ES niekaip nesiseka skurdo rizikos lygio sumažinti. Keista todėl, kad ES socialinių problemų sprendimui skiria tikriausiai daugiausiai dėmesio pasaulyje.

Žinoma, tikriausiai daug reikšmės turi tai, kaip skirtingai yra suvokiamas socialinių problemų sprendimas ES. Vakaruose ženkli visuomenės dalis galvoja, kad jie moka mokesčius valstybei, ir ši turi praktiškai viskuo pasirūpinti. Mūsų sąmonėje kol kas dominuoja kitokia seka: dažnai manome, kad valstybė turi viskuo pasirūpinti, tačiau apie mokesčius kukliai nutylime. Tačiau tai yra politikos išaiškinimo klausimas, apie kurį pakalbėkime kitą kartą. Dabar dėmesį norėčiau atkreipti į tai, kaip perskirstymas ir socialinė politika veikia mūsų skurdo rizikos lygį.

Analizuodami perskirstymą pagal sritis (Pav. 1), galime matyti, kokios sritys ES ir Lietuvai kainuoja daugiausiai. Socialinė apsauga yra ypatingai brangi sritis – vidutiniškai ES valstybėse jai skiriama beveik penktadalis viso biudžeto. Šioje srityje Lietuva (kaip ir kitos nuo 2004 m. įstojusios šalys) smarkiai atsilieka. Mes socialinei apsaugai skiriame 11,2 proc. biudžeto, t. y. 8 procentais mažiau nei ES vidurkis. Šiam skirtumui panaikinti, prie to, ką jau skiriame socialinei sričiai, papildomai turėtume skirti sumą, kuri 4 kartus didesnė nei dabar skiriame kariuomenės finansavimui. Giliai abejoju, ar tai realu.

Socialinė ir sveikatos apsauga (kuri yra antroje vietoje pagal valstybių skiriamus pinigus) yra tos sritys, kurios jautriausiai reaguoja į visuomenės senėjimą. Kadangi mūsų visuomenėse vis mažėja jaunimo ir daugėja vyresnio amžiaus žmonių, akivaizdu, kad artimiausiu metu šios sritys pareikalaus dar daugiau lėšų. Ar dar turime iš kur jų paimti?

Skurdo rizikos lygis iš dalies yra priklausomas nuo šalies daromų socialinių investicijų. Iš grafiko matome, kaip skirtingai nuo socialinių investicijų kinta skurdo rizikos lygis įvairiose šalyse (Pav. 2). Tam tikrą poveikį investicijos padaro, tačiau akivaizdu, kad problemos neišsprendžia.

Viena iš populiarių nuomonių yra, jog skurdo rizikos lygį galima ženkliai paveikti perskirstymu (Pav. 3).

Vis dėlto iš grafiko matome, kad ir panašų perskirstymą per biudžetą darančiose šalyse skurdo rizikos lygis skiriasi. Panaši tendencija pastebima tiek iki 2004 metų (Pav. 4), tiek nuo 2004 metų (Pav. 5) įstojusiose šalyse.

Norint sumažinti ES skurdo rizikos lygio vidurkį 5 procentais, reikėtų investicijas į biudžetus padidinti vidutiniškai 21 proc. Ši papildoma suma būtų 10-15 kartų didesnė nei šiuo metu skiriama kariuomenei. Jeigu efekto siektume tik nuo 2004 m. į ES įstojusiose šalyse, tarp kurių yra ir Lietuva, investicijas reikėtų padidinti 10 proc.; šis priedas būtų maždaug 5 kartus didesnis nei dabar skiriama krašto apsaugai. Visa tai yra didžiuliai pinigai, kurių surinkti papildomai (t. y. šalia to, kas jau surenkama šiuo metu) yra neįmanoma.

Pažvelgę į skurdo rizikos lygio priklausomybę nuo socialinei sričiai skiriamų išlaidų, matome panašų vaizdą (Pav. 6, 7, 8). Čia efektas yra didesnis, bet pernelyg artimas tam, kurį regėjome prieš tai. Siekdami tai ištaisyti, turėtume socialinei sričiai skiriamą biudžetą padidinti ES vidutiniškai 17 proc., o nuo 2004 m. įstojusiose šalyse – 5,5 proc. Lietuvai jau nuo kitų metų tai reikštų 2,3 mlrd. eurų naujų mokesčių arba iš kitų sričių perimtų lėšų. Iš ko galėtume nurėžti tokią sumą: sveikatos apsaugos, švietimo, …?  

Tuo pačiu įdomu pažvelgti į dar vieną socialinį rodiklį – gimstamumą. Tai yra vienas pagrindinių visuomenės senėjimo procesą galinčių sustabdyti veiksnių. Tačiau iš grafiko matome (Pav. 9), kad gimstamumas nuo socialinei sričiai skiriamų biudžeto išlaidų beveik nepriklauso. Nuo 2004 m. įstojusiose ES šalyse apskritai stebime paradoksą (Pav. 10, 11): kuo didesnės socialinei sričiai skiriamos išlaidos, tuo mažesnis gimstamumas. Kodėl taip yra, kol kas atsakyti negalėčiau.   

Visa tai įvertinus, drįstu pasakyti, kad tik išlaidų didinimu nepertvarkant socialinės politikos sistemos panacėjos nepasieksime. Nuo ko galėtume pradėti? Vargu ar rasime sprendimą, tinkamą visai Europos Sąjungai: kaip matome, efektas ir dėsningumai senosiose bei naujosiose narėse ženkliai skiriasi. Tai pastebima net tose šalyse, kurios socialinėms investicijoms skiria panašias lėšas.

Nors tai nėra socialinė sritis, reikalinga logiška mokesčių reforma. Priešingai nei dabar teigia a la ekonomistai, mūsų didžiausia bėda yra ne santykinai dideli socialinio draudimo mokesčiai. Statistiškai Lietuva šiais mokesčiais iš ES konteksto neišsiskiria. Šie mokesčiai yra santykinai dideli todėl, kad mokesčiai kapitalui ir turtui Lietuvoje yra beveik nuliniai. Minėti a la ekonomistai kažkodėl nesiūlo pradėti nuo šių mokesčių didinimo. Pirmiausiai jie siūlo imtis pensininkų ir kitų mažas bei vidutines pajamas gaunančių asmenų ir tikisi, kad tokiu būdu mokesčių už kapitalą ir turtą bus galima išvis nedidinti. Iš tikrųjų jei ir toliau klausysimės ekonomistais apsimetančių stambaus kapitalo lobistų, su socialinės atskirties mažinimo svajone galime tiesiog atsisveikinti.

Socialinėje srityje pirmiausiai turėtume liautis kalbėti apibendrintais receptais ir vietoje to pradėti detaliai analizuoti kiekvienos šalies patirtį, pasimokyti, kas teigiama ir duoda efektą, o kas – ne. Taip galėtume atsirinkti pačias efektyviausias priemones, kurioms turėtume skirti didesnes lėšas, taupydami sąskaita tų priemonių, kurios ženklaus efekto nesukuria.

Antra, matome, jog tik perskirstymas per valdžios institucijas nėra pakankamai efektyvus. Todėl reikia pereiti prie karitatyvinio socialinės pagalbos teikimo būdo. Tai reikštų, kad skiriamus pinigus lydėtų padedantis žmogus. Nepakanka skurdo spąstuose atsidūrusiam asmeniui numesti išmoką ir viltis, kad jis ją efektyviai panaudos. Jam labai trūksta supratimo, pagalbos, kaip tą padaryti taip, kad galiausiai peržengtų skurdo rizikos ribą.

Trečia, perskirstymas turėtų būti vykdomas atsižvelgiant į šeimą, o ne atskirai kiekvieną grupę (pavyzdžiui, neįgaliųjų, senelį, mažesnes pajamas gaunantįjį ir t.t.). Lėšų skyrimas šeimai būtų efektyvesnis, tam reikėtų mažiau administracinių sąnaudų, o rezultatas būtų didesnis.

Galiausiai, turėtume rūpintis ir didesniu bendruomenės įtraukimu į socialinės pagalbos teikimą. Be to, suprasdami, kad visų sričių vienodai gerai išspręsti niekada negalėsime, turime kritiškiau vertinti dažnai savanaudiškas įvairių lobistinių organizacijų iniciatyvas. Jomis prikuriama begalė programų, kurioms veiksmingo lėšų kiekio skirti neišgalime ir todėl jomis praktiškai finansuojamos tik organizacijų administracinės išlaidos ir kokio nors seminaro suorganizavimas. Visuomenės senėjimo akivaizdoje turėtume susikoncentruoti į senatvės pensijų tvarumą – kadangi nematydami pensijų perspektyvos žmonės emigruos iš Lietuvos ir stengsis išvengti socialinio draudimo mokesčių, kuriuos laikys beprasmiais – bei šeimos instituto stiprinimą, infrastruktūros jai kūrimą ir jos prestižo kėlimą – kadangi tik saugumą pajutusios šeimos yra linkusios susilaukti daugiau atžalų, kurios yra ypač svarbios visuomenės gyvybingumui užtikrinti.