Iš Seimui pristatytos XVII Vyriausybės programos sunku suprasti, ar ji yra pasiryžusi imtis kokybiškai naujos, ar žada tęsti ydingą prisitaikėlišką praėjusios koalicijos politiką kaimyninės Baltarusijos atžvilgiu. Politikos, kuri iki šiol buvo padiktuota bendru Europos Sąjungos noru „atsiverti“ režimui ir taip tikėtis teigiamų pokyčių šalyje. Tuo pačiu kuri istoriškai taikyta jau ne kartą ir pasitvirtinusi kaip žlugusi, nes ignoruoja elementarų faktą: suteikdama įvairių finansinių paskatų tada, kai Kremlius to padaryti nėra pajėgus, ES tik stiprina režimą.

Tuo tarpu atsisakydami principų diktatūros kaimynystėje atžvilgiu, be atsirandančių papildomų grėsmių dar ir prarandame vieną svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tapatybės ženklų – vertybėmis ir demokratiniais idealais grįstą politiką.

Galima suprasti, kad Europa krizių apsuptyje yra abejinga tiek Astravo AE statyboms, tiek ir vis labiau – nuolatiniams žmogaus teisių pažeidinėjimams. Tačiau kyla klausimas, kodėl ir mes pasiduodame šiai tendencijai? Geopolitiniu požiūriu Baltarusijos reikšmė ir grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui išaugusi jau seniai, o prisidėjus Astravo AE klausimui turime laikytis tik pačios griežčiausios linijos. Deja, pasidavusi bendrai ES lyderių tendencijai matyti „pokyčius“ Baltarusijoje, kurie iš tiesų nevyksta, nueinanti Vyriausybė tapo imituojančia, o ne realiai pokyčių reikalaujančią politiką vykdančia valstybe.

Seimui pristatytoje naujosios Vyriausybės programoje energetinėje dalyje pasisakoma „prieš atominių elektrinių statybą mūsų regione“. Tačiau užsienio politikos skiltyje rašoma: „Santykiuose su Baltarusija esminiu klausimu, apsprendžiančiu tolesnį bendradarbiavimą, išliks šios šalies vadovybės požiūris į statomos Astravo AE atitikimą branduolinės saugos reikalavimams bei žmogaus teisių padėtį šalyje“. Bet juk jos požiūris aiškus: Astravo AE statybos juda pilnu pajėgumu, konstruktyviai bendradarbiauti nei su kaimynais, nei su tarptautinėmis branduolinės saugos tarnybomis nežadama, dar daugiau – dangstomi grubūs statybų pažeidimai.

Todėl iki galo lieka neaišku, kokios politikos bus laikomasi. Tačiau turint omenyje žadamą užsienio politikos tęstinumą, programos nuostatos neramina. Apskritai toks signalas – siekti menamo elektrinės saugumo, o ne visiško sustabdymo – yra nuviliantis, nes ši elektrinė iš principo negali būti saugi. Astravo AE yra nutolusi vos 50 km nuo Vilniaus, kai tarptautiniai standartai reikalauja nestatyti atominių elektrinių arčiau nei 100 km iki gausiai apgyvendintų vietų ar pramoninių rajonų. Astravo AE grėsmės masto valstybės saugumui neatsvers jokia trumpalaikė nauda. Pavyzdžiui, pelningas baltarusiškų krovinių per Klaipėdos uostą gabenimas, kurį A.Lukašenka grasina nutraukti, jeigu mes laikysimės griežtos pozicijos Astravo AE atžvilgiu.

Čia verta pažvelgti į tai, kiek Vakarai, ne be Lietuvos vyriausybės advokatavimo, vykstančio santykių atšilimo fone suteikė paskatų režimui ir ką gavo mainais.

Pirmiausia, šių metų vasarį Europos Sąjunga panaikino didžiąją dalį Baltarusijai galiojusių sankcijų. Rugsėjį Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas priėmė naują, ketverių metų strategiją Baltarusijai, kuri atvers didelius investicinius srautus į šalį. Galiausiai, lapkričio viduryje Pasaulio bankas patvirtino 125 mln. JAV dol. paskolą Baltarusijos sveikatos sistemos reformos vykdymui.

Pažadėjęs vykdyti demokratinius pokyčius ir įsiklausyti į Vakarų reikalavimus, A. Lukašenka eilinį kartą pergudravo Europą: buvo pagalvota, kad šį kartą jis jau tikrai pasiryžęs nusisukti nuo Maskvos. Tačiau nors finansiniai „kraneliai“ jau atsukti, pokyčiu Minske nematyti. Dar daugiau, pranešama, jog vien per lapkritį Baltarusijoje buvo įvykdytos trys mirties bausmės, nors jos panaikinimas formaliai yra viena kertinių ES sąlygų Minskui. Astravo AE projektas taip pat tęsiamas, todėl neformuojant esminio uždavinio – jį sustabdyti – yra ignoruojama 65 tūkst. Lietuvos piliečių, šią vasarą pasirašiusių peticiją dėl būtinybės laikytis griežčiausios įmanomos pozicijos, valia.

Kai kas gal ir džiaugtųsi, kad Lietuva tampa ES „branduolio“ valstybe, nes kaip Ispanija ar Prancūzija palaimino ES ir diktatūrinės Kubos, kurioje vien per šiuos metus užfiksuota 8600 politiškai motyvuotų sulaikymų, santykių normalizavimo susitarimą, taip Lietuva pasiduoda bendram žiūrėjimui pro pirštus į diktatūrinius režimus ne tik toli už Atlanto, bet ir savo kaimynystėje. Tačiau iš tiesų mažiausiai ko reikia šiandien, tai nueinančios Vyriausybės politikos Baltarusijos atžvilgiu tęstinumo.

Net Europos Parlamentas atsikvošėjo ir lapkričio pabaigoje priėmė rezoliuciją, kurioje pripažino, kad jokių teigiamų pokyčių Baltarusijoje nevyksta. Tačiau Lietuvos diplomatija, ypač girdima ir aktyvi Ukrainos klausimu, Baltarusijos atžvilgiu renkasi trumpalaikį pragmatiškumą, kuris ilguoju laikotarpiu veda į didelės ir ilgalaikės nacionalinio saugumo grėsmės įsitvirtinimą. Pateisiname diktatūrą Kuboje, Baltarusijoje…kur toliau?