Pasitikėjimas valstybe, o kitaip tariant – už jos valdymą atsakingais pareigūnais, priklauso nuo to, kiek nuoširdi yra jų atskaitomybė piliečiams. Kuo daugiau miglos – tuo daugiau vietos interpretacijoms, gandams, nepasitikėjimui.

Turbūt visi sutinkame, kad informacija apie ministerijos, savivaldybės tarybos priimtus sprendimus, ar savivaldybės vykdomas veiklas yra reikalinga, bet pirmiausiai turi atliepti piliečių lūkesčius – t.y. sutekti jiems naudingą nešališką, objektyvią informaciją. Tokia informacija yra finansuojama mokesčių mokėtojų lėšomis – tad turi atitikti viešąjį, o ne siaurą politinį, interesą.

Tačiau kyla įtarimas, kad pinigai, oficialiai leidžiami apie viena – apie visuomenės informavimą, iš tiesų yra visai apie ką kitą – apie tai, kokia gera yra valdžia. Panašu, kad politikai aptiko spragą – gali per įstaigas ir ministerijas leisti mokesčių mokėtojų pinigus savo politinei reklamai, niekieno neprižiūrimi ir netikrinami. Įtarimą dar labiau sustiprina tai, kad įstaigos ir įmonės labai nenoriai atskleidžia, o kai kurios iš viso atsisako pateikti informaciją, kiek ir kur išleido veiklos viešinimo tikslams.

Veiklos viešinimui, paprastai kalbant – piarui, skiriamos nemažos pinigų sumos. Pavyzdžiui, 2015 m. Kauno miesto savivaldybė su viena komunikacijos bendrove sudarė daugiau nei milijono eurų viešinimo paslaugų sutartį. Pagal ją Kauno savivaldybės veikla, skelbimai, užsakomieji straipsniai yra spausdinami Kauno, nacionaliniuose leidiniuose, reportažai skleidžiami įvairiose radijo stotyse ir televizijoje. Vilnius tam skyrė apie pusę šimto tūkstančių eurų, Klaipėda – 40 tūkst. eurų, o Šiauliai taip pat labai panašiai. Žemės ūkio ministerija „prie B. Markausko“ veiklos viešinimui per kelerius metus numatė išleisti net 6 mln. eurų. Ekspertai tokias sumas įvardijo kaip absoliučiai neatitinkančias rinkos realybės. Tai yra tik ta informacija, kuri prasisunkė į nacionalinę žiniasklaidą. O kiek dar nežinome!?

Politikai, vadovaujantys ministerijoms, savivaldybėms, dalindami viešinimo lėšų kapšą, sprendžia, kas užsakymų gaus, o kas ne; gali piktnaudžiauti savo įtaka, siekti savanaudiškai paveikti žiniasklaidos prievolę visuomenei pateikti objektyvią ir nešališką informaciją. Dažnas rinkėjas į tokių pranešimų turinį ar detales nesigilina, tuo tarpu politikui politinio kapitalo kaupimo prasme, pozityvus veiklos pristatymas yra gyvybiškai svarbus.

Didžiausia tokios ydingos praktikos žala regima regionuose. Įvairios regionų žiniasklaidos priemonės verstis savarankiškai – tik iš pardavimų ir reklamos – nepajėgia. Tad iš savivaldybės užsakymų gyvenanti vietos žiniasklaida tampa priklausoma nuo mero ir savivaldybės valdžios malonės. Savivaldybiniai užsakymai yra vieni svarbiausių vietos žiniasklaidos priemonių pajamų šaltinių. Susidaro situacija, kai dažnoje savivaldybėje visą kadenciją, pasitelkiant viešinimo pinigus, pumpuojama valdančiųjų politinė reklama – tenkinant siaurus grupinius politinius interesus.

Valdančiųjų motyvai savaime suprantami. Jei pakankamai pozityviai viešojoje erdvėje ar žiniasklaidoje nupieši savo darbus ar veiklą, gali tikėtis didesnės paramos rinkimuose. Tačiau nukenčia demokratija, nes paskatų nušviesti kritinį požiūrį lieka daug mažiau, o savivaldybės opozicija, kuri galėtų pateikti alternatyvią, kritiškesnę nuomonę, negali pasinaudoti net menka dalimi daugumos skirstomų viešinimui skirtų lėšų.

Ką daryti?

1. Skaidrinti ir viešinti – kur, kada, kiek lėšų ministerijos, savivaldybės ar jų kontroliuojamos įmonės išleidžia savo veiklos reklamavimui. Kai tokia informacija bus vieša, nebebus taip paprasta piktnaudžiauti šiomis lėšomis ir poveikiu žiniasklaidai.

2. Pagal proporciją, skirti atitinkamą kiekį lėšų opozicijos veiklos viešinimui – taip padėsime užtikrinti šiokį tokį demokratiškesnį lėšų paskirstymą, sustiprinsime demokratinės opozicijos teises, padėsime užtikrinti, kad valdžios ruporai negalėtų uzurpuoti viešosios erdvės vien valdžios piarui.

3. Valstybės ir savivaldybės lėšomis apmokėtą informaciją leidiniuose žymėti – tada visuomenė aiškiai matys, kokiai informacijai apmokėti leidžiamos viešosios lėšos, o prižiūrinčios institucijos galės paprasčiau atskirti pelus nuo grūdų – paslėptą politinę reklamą nuo objektyvaus ir nešališko visuomenės informavimo.

Tokius teisės aktų pakeitimus siūlau artimiausiame Seimo posėdyje – kad būtų išsklaidyta migla. Tikiu, kad būtent lėšų panaudojimo viešumas yra efektyviausia priemonė užkertant kelią politikų piktnaudžiavimui.