2019.07.03

Lazdynų 50-metis: „Lazdynai: miesto ir gamtos harmonija“

Lazdynų 50-metis: „Lazdynai: miesto ir gamtos harmonija“

Menininkė Erika Petunovienė (Erica AYTE) 2019 m. liepos 1 d. ir LR Seimo narys Algis Strelčiūnas III Seimo rūmų galerijoje atvėrė personalinę tapybos parodą „Lazdynai: miesto ir gamtos harmonija“ skirtą Lazdynų mikrorajono 50-mečiui paminėti. Parodos atidaryme dalyvavo gausus būrys menininkės gerbėjų, lazdynų kūrėjų ir gyventojų. Parodos atidarymo metu Seimo narys Algis Strelčiūnas dalinosi patirtimi, įdomiomis žiniomis ir istorija apie Lazdynus, skambėjo nuoširdūs Lazdynų Ryto ir Jonažolių kaimo bendruomenių atstovų sveikinimai. Ypatingą nuotaiką kūrė ir muzikiniais pasirodymais visus džiugino Diana Jurkevič ir poezijos ir romansų klubas „Elena“ bei Aldona ir Petras Žiupsniai.

Tik prieš kelias savaites iš meno simpoziumo pietų Italijoje grįžusi menininkė su įkvėpimu sukūrė ir naujų paveikslų ciklą šiai parodai. Autorė yra surengusi 9 personalines parodas, prieš pusmetį, organizatorių kvietimu dalyvavo meno simpoziume Indijoje. Šie metai nenusileidžia aktyviu dalyvavimu bei kūryba nei praėjusieji, kai Erika Petunovienė aktyviai dalyvavo parodose Lietuvoje, šiais metais didžioji dalis parodų suplanuotos užsienyje. Tačiau pati autorė prašė išsamesnę informaciją palikti vėlesniam laikui. Tiesa, šiais metais Graikijos meno savaitės tarptautinės parodos metu, Erika Petunovienė pelnė kelis „Avangardo“ nominacijos diplomus. Jos kūryba apkeliavo įvairias šalis: nuo Vokietijos, Slovėnijos, Švedijos iki Australijos ir kt. Šį rudenį tarptautinės vertinimo komisijos atrinkta dalyvauti prestižinėje tarptautinėje parodoje, 12-oje Florencijos bienalėje, kur pristatys savo kūrybą.

Lazdynams skirtą parodą sudaro trys pagrindinės temos: vietoženkliai, kraštovaizdis ir atmosfera. Visiems iš pirmojo žvilgsnio atpažįstami Lazdynų statiniai atstovauja vietoženklių temai. Tapytoja juos perteikė jungdama vaizduojamąją dailę ir abstrakčią manierą, kuri yra jos asmeninis stilius. Naktinės rajono panoramos įgalino tapytoją išnaudoti ekspresyvų tapymo stilių su ryškiais spalvų kontrastais ir pabrėžtais kontūrais. Nakties tema buvo pasirinkta ir kaip meditatyvus elementas: „Kai aplinkui viskas miega, sulėtėja, nutyla, girdi gamtos ir gyvūnijos garsus, kiekvieną vakarą gali matyti skirtingos paletės įstabų dangų. Supranti, kad Lazdynai nėra vien žmonių šurmulys, bet ir galinga stichija. Miestas ir gamta gyvena kartu.” Miesto virsmas į konkrečią nuotaiką galinčius perteikti vaizdinius yra palankus tapytojai, kurios tapyba atstovauja abstrakčiojo simbolizmo srovei. Erika Petunovienė kuria kontrastą užkoduotam sovietiniam mikrorajono identitetui: modernizmui būdingai pabrėžtinai baltų arba pilkšvų atspalvių architektūrai, palyginti griežtam ir reguliariam urbanistiniam suplanavimui ir preciziškai tvarkai. Naktinių panoramų išryškinimas leido tapytojai išbandyti ankstesniojo modernizmo laikotarpio – 1920-ųjų ir 1930-ųjų tapybos estetiką ne su lygiais švariais „steriliais“ paviršiais, bet pabrėžtina ekspresyvistine maniera bei atskleistu juodo kontūro potencialu (Mario Sironi, Thomas Hart Benton). Tokiu būdu Lazdynuose atrasta kita dimensija, atskleidžianti tikrąjį pojūtį gyvenant šioje vietoje, o ne tik statytojų užprogramuotą vietos dvasią. Įvesdama šiuolaikišką spalvų paletę autorė atskleidžia organišką urbanistinės utopijos viziją – laisvu siluetu besidriekiantis saulėlydis rodo, kad vietos dvasią kuria ne tik žmogaus sąmonės projektuojama tvarka, bet ir nesusaistomi Lazdynų ryšiai su gamtos stichija.

Paveiksle „Panorama: Lazdynams 50“ perteikta netikėta rajono, kaip tikrojo miesto centro idėja. Erika Petunovienė sako: „Gyvenu aukštai, iš namų balkono atsiveria įspūdinga panorama. Įkvėpimas čia pat ir skirtingais metų laikais vis kitoks. Prieš akis atsiveria kalva su didelėmis aikštėmis, akys gali pailsėti. Tai ir gera vieta stebėti viso miesto renginius: iš aukštai matome pusę miesto nušviečiančius fejerverkus bei saulėtais rytais ir vakarais kylančius oro balionus. Kad ir kas vyktų Vilniuje, Lazdynai tampa terasa stebėti, kas vyksta mieste ir dalyvauti jų vyksme. Jei Vilnius yra septynių kalvų miestas, Lazdynai yra Kapitolijus. Jeigu tik tolumoje matote Televizijos bokštą, pagalvokite, kad mes nuo šlaito žvelgiame į jus atgal,” – šypsosi dailininkė. Ikoninis rajono simbolis – Televizijos bokštas yra pavaizduotas kitame plačios panoramos paveiksle „Lazdynų siela“. Garsusis sostinės švyturys į Lazdynus kviečia visus, tačiau paveiksle paslėpta ir tik vietiniams atpažįstama užuomina. Šalia bokšto žvaigždynų ir „vietos DNR“ juostų fone sklandantis balandžio siluetas simbolizuoja tai, ką žino tik šlaito gyventojai. Iš prie bokšto esančio namelio po visą rajoną pasklinda čia gyvenantys balandžiai – taikos ir santarvės pranašai. Šiame paveiksle tapytoja naudoja abstrakčiojo simbolizmo priemonių spektrą – derinami tiek visiems akivaizdūs, tiek atpažįstami archetipiniai, tiek visiškai individualūs, pačiai tapytojai suprantami įvaizdžiai (pvz. į kompoziciją įpintas veidas, kurį galima interpretuoti įvairiai – kaip autoportretą, tapytojai brangaus asmens kamėją arba apskritai aukštesnės sąmonės ženklą). Visų naudojamų simbolių nebūtina įsisąmoninti mentališkai – net ir nežinodami visų raktų į siužeto potekstės įminimą stebėtojai vis tiek gali suprasti, kad potekstė egzistuoja. Šis pojūtis skatina ieškoti neatrastų vietos aspektų – galbūt į atmintį įstrigęs paveikslas įkvėps ieškoti pasakojimų, kuriuos gali papasakoti tik daugybę metų šioje vietoje reziduojantys lazdyniečiai. Naujų spalvų į rajono aplinką įneša sąlyginai nauji statiniai – paveikslas „Keliai“ vaizduoja geometrizuotą, žaismingomis spalvomis nušviestą viaduką. Paveiksle „Lazdynų Šv. Jono Bosko bažnyčia“ matome organišką, nevaržomą, ekspresyvų foną, kurio spalvos atliepia Lietuvos trispalvę. „Vietos bažnyčia yra bendruomenės širdis, čia vyksta daugybė renginių vaikams ir šeimoms, čia verda gyvybė“ pasakojo autorė. Ši vieta ilgą laiką buvo tuščia, rajono architektas Vytautas Čekanauskas čia norėjo matyti bažnyčią dar tais laikais, kai tokios svajonės atrodė neįmanomos. Šiandien čia auga jaunoji Lietuva,” – sako dailininkė. Plačiam kraštovaizdžiui kontrastą sudaro paveikslas „Rytas. Gėlės. Vaza”, kuriame yra panaikinamos ribos tarp lauko ir kambario erdvės – išnykęs lango rėmas užleidžia vietą oranžinės saulės ir vandens pripildyto indo užuominoms, kurias supa apšviestų gėlių spalvingumą ryto prieblandoje simbolizuojantis fonas. Lazdynuose nėra ribų tarp vidaus ir lauko: gryno oro, šviesos ir laisvės pojūtis gali jus lydėti iki kambario, ši miesto dalis neverčia gyventojų užsidaryti ankštuose blokinių namų kolumbariumuose, bet leidžia jiems laisvai kvėpuoti.

Kitą parodos segmentą sudaro abstrakčios vietos kraštovaizdžio užuominos. Paveikslas „Pažvelk, kas ten danguje?” skirtas kontrastams – šalia upės stovintys įkvėpti ir pakylėti žmonės stebi konfeti primenantį šviesų žėrėjimą aukštai danguje, kas atliepia tapytojos tikėjimą, kad į paveikslus turėtų būti projektuojamos teigiamos emocijos. Jame išsiskleidžia tapytojos prielankumas amžių sandūros ekspresionizmo manierai. Abstraktūs žuvų siluetai dar kartą atliepia bendrystės su gamta temą – žmonės ir gyvūnai dalinasi panašia sąmone, įgalinančia juos lygiavertiškai grožėtis danguje žėrinčiomis šviesomis. Paveiksle „Keturios stichijos“ perteikiama Lazdynų, kaip kraštovaizdinio „tarpininko“ idėja – tekančios saulės nušviesti žali Lazdynų šlaitai yra pakibę erdvėje tarp vandens ir dangaus. Paveikslai „Džiaugsmas“ ir „Dangaus panorama“ vaizduoja tą momentą, kai ši erdvė tarp upės ir debesų yra nutvieskiama ryto žaros. Paveiksle „Aikštė po lietaus“ randame miesto atspindžių panoramą. Galiausiai paveikslas „Kraštovaizdis“ yra pripildytas neįprastų neoninių spalvų, kurios perteikia tikėjimą, jog Lazdynai gyvuos kaip ryški, šiuolaikiška ir ekspresijos pilna kaimynystė. Šis paveikslas labiausiai redukuoja konkretų Lazdynų kraštovaizdį į abstrakciją: šia galime matyti tėkmę, tačiau nematysime pačios upės, galime matyti kontrastą tarp kategorijų aukštai ir žemai, tačiau nematysime pačių šlaitų. Vietovaizdis yra sutrauktas į juntamas, tačiau neregimas kategorijas, kas vainikuoja autorės siekį perteikti konkrečią vietą abstrakčios dailės kalba.

Paskutinėje parodos dalyje vietos užuominų nebelieka ir stebėtojas gali pajausti tik impresionistiškus Lazdynų atmosferos fragmentus. Pasak autorės „Lazdynai – tarsi miestas miške, čia nereikia toli eiti, kad pajaustum gamtą, viskas šalia: pušynai, parkeliai, nuostabūs vaizdai. Išėjus iš ramaus miškelio vėl atsiduri mieste ir patenki į judraus miesto atmosferą“. Nuolatos žydinčio, įvairiomis spalvomis mirgančio rajono įspūdį perteikia paveikslai „Ryto rasa“, „Aura“, „Džiaugsmas“, „Kvapas“ ir „Paukščiai irgi nori mylėti“. Tai įšaldyta legendinė Lazdynų genius loci, kurią palaikyti reikia žmonių bendrystės. Erika Petunovienė linki, kad šį nuostabų Lazdynų pojūtį išlaikytų jos paveiksle užgimę „Harmoniją nešantys“ angelai. Dailininkės kūryba keliauja po įvairias šalis, tačiau jos kūrybos įkvėpimo šaltiniu visada lieka namai. Kviečiame apsilankyti dailininkės parodoje, kuri veiks III-iuose Seimo rūmuose iki liepos 15 dienos.

 

Menotyrininkas Gytis Oržikauskas

/11 1

Kitos aktualijos

2019.09.19

J. Džiugelis ir V. Bakas. Kodėl valdantieji žmones su negalia verčia šiuolaikiniais vergais?

J. Džiugelis ir V. Bakas. Kodėl valdantieji žmones su negalia verčia šiuolaikiniais vergais?
Skaityti daugiau
2019.09.19

Kam ruošiamas Kultūros politikos pagrindų įstatymas: kultūros ministrui ar kultūros laukui?

Kam ruošiamas Kultūros politikos pagrindų įstatymas: kultūros ministrui ar kultūros laukui?
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti