Viena svarbiausių prielaidų kuriant sveiką, stiprią ir kūrybingą valstybę yra stabili vaikų emocinė savijauta.

Dar iš sovietinių laikų išlikusi tolerancija patyčioms ir smurto kultūra mokyklose yra reikšminga vaikų raidos sutrikimų ir psichinių negalių priežastis. Tai turi didelę įtaką ir antirekordiniams savižudybių skaičiams Lietuvoje.

Patyčių prevencijos tema parašyta daugybė straipsnių, atlikta daug tyrimų ir mokslinių studijų. Negali likti nepastebėtas ir solidus Gintaro Steponavičiaus, Liutauro Kazlavicko, Roberto Povilaičio ir visos Vaikų linijos bendruomenės indėlis.

Atsiremdami į jau padėtą tvirtą strateginį pamatą, Vilniuje einame nuo politikos prie konkrečių darbų – parengta pirmoji patyčių prevencijos tvarka. Ačiū nevyriausybinėms organizacijoms ir valstybinėms institucijoms, aktyviai prisidedančioms prie šio svarbaus dokumento ruošimo.

Nauja tvarka dar iki šių metų rudens turės būti patvirtinta kiekvienoje Vilniaus miesto mokykloje. Apibendrinsiu mano akimis svarbiausius punktus.

1. Visų pirma aiškiai apibrėžiame, kas yra patyčios – tai jėgos persvarą turinčio asmens tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, siekiant pažeminti, įskaudinti ar kitaip sukelti psichologinę ar fizinę žalą kitam asmeniui.

2. Įvardiname dažniausiai pasitaikančias patyčių formas (žodinės, fizinės, socialinės, elektroninės) ir patyčių turinį (lyties, seksualinės orientacijos, negalės, religinės ar tautinės priklausomybės ar išskirtinių bruožų).

3. Nustatome įpareigojimą kiekvienu atveju reaguoti pagal nustatytą tvarką. Pavyzdžiui, suaugęs bendruomenės narys įtaręs patyčias privalo visuomet įsikišti, priminti taisykles bei informuoti klasės vadovą. Tuomet klasės vadovas pildo nedidelę standartizuotą formą (taip, baisioji biurkratija) ir organizuoja pokalbį. Esant reikalui, informuoja tėvus ir vaiko gerovės komisijos narius, tame tarpe ir mokyklos vadovą.

4. Patyčios tampa ne tik jas patiriančio vaiko rūpestis. Patyčių intervencija taikoma visiems patyčių dalyviams – patiriantiems, besityčiojantiems, stebėtojams, esant poreikiui ir tėveliams bei super mamytėms.

5. Už sėkmingą prevencijos ir intervencijos vykdymo įgyvendinimą mokykloje atsakingas tampa mokyklos vadovas. Ne psichologas ar socialinis darbuotojas, bet žuvies galva. Siekiame, jog ateinančiais metais vertinant vadovų veiklos rezultatus būtų įvertinamos ir pastangos kovoti su patyčiomis.

6. Kiekvienas mokyklos bendruomenės narys privalo būti supažindintas su patyčių prevencijos tvarka. O tėveliai, rašantys prašymą priimti mokinį į mokyklą, ir po šia tvarka pasirašyti.

7. Ypatingas dėmesys skiriamas pastebėjus patyčias nukreiptas prieš mokinį elektroninėje erdvėje. Rekomenduojama konkreti veiksmų seka – išsaugoti vykstančių elektroninių patyčių įrodymus, jei yra įmanoma, sustabdyti, surinkti informaciją apie besityčiojančių tapatybę. Informuoti klasės vadovą ir pateikti įrodymus.

8. Mokyklos kiekvienais metais bus įpareigotos atlikti anonimines apklausas. Remiantis patyčių atvejais ir apklausų išvadomis, kviesime tobulinti nustatytą tvarką.

9. Kiekvieną mokyklą kviesime dalyvauti bent vienoje smurto prevencijos programoje. Mano žiniomis viena geriausių – Olweus patyčių prevencijos programa, tačiau mokyklos galės pačios rinktis.

Suprantama, jog sėkminga patyčių prevencija ir intervencija mokyklose yra visos bendruomenės motyvacijos ir veiksmų rezultatas. Todėl skirsime dėmesį konsultuojant, teikiant metodinę pagalbą bei finansavimą diegiant smurto prevencijos programas.

Nesitikiu, jog, patvirtinus naują tvarką, staiga pradings dešimtmečius vyravusi patyčių kultūra. Tačiau neabejoju, jog supratimas keisis ir negrįžtamai. Vertybių, tolerancijos, pagarbių santykių laikymasis kurs sveiką ir saugią aplinką. O kartu padės ir tvirtus pamatus augančiai naujai kartai, kurios svarbų indėlį pajausime visi.