Seimas po pateikimo pritarė siūlymui toliau riboti verslinę žvejybą ir taip paskatinti mėgėjišką žūklę, turizmą ir investicijas. Svarbus ir ilgai lauktas sprendimas. Žuvų ištekliai yra atsinaujinantys, tačiau tik tuomet, kuomet jie yra tausojami, jais naudojamasi atsakingai, ribotai ir racionaliai. Būtent todėl reikia surasti teisingą pusiausvyrą tarp verslinės, mėgėjiškos žvejybos ir gamtos išteklių apsaugojimo.

Prieš laužydami ietis – ar meškeres – dėl kišimosi bei verslo ir laisvos rinkos ribojimo, aistras atvėsinkime keliais faktais. 2016 m. Baltijos jūros priekrantėje buvo sugauta virš pusės milijono tonų žuvų. 80% šio laimikio sudarė tos žuvų rūšys, kurių žvejyba pagal naująjį įstatymo projektą nebus ribojama. Kitų žvejams verslininkams aktualių rūšių gaudymas taip pat bus paliestas minimaliai: menkės gaudomos žymiai didesniu atstumu nuo kranto, didžioji dalis plekšnių taip pat sugaunama už 300 m. zonos, lašišų ir šlakių Baltijos jūros priekrantėje kasmet sugaunama tik apie pusė tonos. Dėl šių priežasčių, net ir priėmus Žuvininkystės įstatymo projektą su visais jo apribojimais, įmonių sugavimai teoriškai galėtų sumažėti vos keliais procentais.

Gali atrodyti paradoksalu, tačiau siūlomų ribojimų verslinei žvejybai įvedimas gali ne sumažinti, bet kaip tik padidinti per dieną sugaunamos žuvies kiekį. Klaipėdos Universiteto 2017 m. ataskaitoje dėl verslinės ir mėgėjų žūklės Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje teigiama, kad 2015 m. sumažėjus žvejybos intensyvumui, sugavimai per vieną dieną buvo gerokai didesni nei 2014 metais. Tai, tikėtina, buvo eilę metų per didelio žvejybos intensyvumo Baltijos priekrantėje pasekmė, todėl jį optimizuojant, galima pasiekti geresnius ekonominius rodiklius.

Nors dažniausiai žodį „verslas“ siejame su pelnu, pinigais ir investicijomis, situacija žuvininkystės sektoriuje, kaip keistai tai be atrodytų, yra atvirkščia. Studija, atlikta Airijoje parodė, kad būtent mėgėjų žvejyboje sugauta lašiša sukuria 25 kartus didesnę vertę, nei sugautoji verslinėje. Lietuvoje vien tik mokesčio žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui už tą patį sugautų žuvų kiekį žvejai mėgėjai sumoka 10–20 kartų daugiau. Už mėgėjų žvejybos leidimus 2015 m. buvo sumokėta 1,742 mln. Eur., verslininkams už savąsias kvotas tais pačiais metais suplojant „net“ 74,1 tūkst. Eur. Minėtasis Klaipėdos universiteto tyrimas apibendrina: mėgėjiškos žūklės reikšmė Lietuvos ekonomikai – iki 10 kartų didesnė, nei verslinės. Net ir savo ryšį su gamta mėgstantys pabrėžti lietuviai šioje srityje – nykštukai. Konservatyviais Pasaulio banko duomenimis, žvejai mėgėjai šiai veiklai kasmet išleidžia apie 190 mlrd. dolerių, bendrą pasaulio vidaus produktą papildydami 70 mlrd. dolerių – neskaičiuojant išlaidų įrangai.

Galų gale, mėgėjiška žūklė yra šiek tiek kitoks požiūris tiek į gamtą, tiek ir į savo ryšį su ja. Tai – ne tiesiog ėjimas į darbą ar gamtos įtraukimas į verslą, bet ir laikas, praleistas su draugais, naujų žūklės vietų ieškojimas, turizmas, asmeninė iniciatyva, hobis, tradicijų ir gebėjimų perdavimas vaikams – net tam tikra meditacijos forma.

Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacija atkreipė dėmesį į sėkmingai besivystančią sąjungą tarp mėgėjiškos žūklės ir turizmo – peskaturizmą. Teigiamos jo vystymosi pasekmės – užsienio turizmo srautų intensyvėjimas, su žvejyba susijusios infrastruktūros vystymas, investicijų ir apyvartos didėjimas, darbo vietų kūrimas, vietinių maisto produktų vartojimas, vaikų ir moterų įtraukimas, žuvininkystės išteklių ir vandenų aplinkos apsauga, galų gale – žvejo profesijos ir autoriteto stiprinimas. Šios srities skatinimas – tai statymas, kurio beveik neįmanoma pralošti.

Visuomenė save subrendusia gali laikyti tada, kuomet jos nariai pasiryžę sodinti medžius, nors žino, kad patys jų šešėlyje ir nesėdės. Juk savo aplinką ne tik paveldime iš tėvų, bet ir skolinamės iš savo vaikų. Dar laukia ilgas kelias, kol išmoksime mėgautis gamta atsakingai: nešiukšlindami, nepiktnaudžiaudami svaigalais, pagautą žuvį pabučiavę paleisime ir paliksime gamtą mėgautis ateinančioms kartoms tokią, kokią ją radome. To neįmanoma pasiekti vienu dideliu šuoliu, tačiau skatindami atsakingą požiūrį į savo gamtos išteklius ir jų naudojimą ne tik verslui, bet ir kiekvieno norinčio, atsakingo piliečio veiklai, užmesime savo meškeres teisinga kryptimi.