Paprastai, žmogus nelabai gerai jaučiasi, kai aplink jį ar už jo yra pavojus, su kuriuo jis nelabai gali susitvarkyti. Tada atsiranda instinktyvus noras jį ignoruoti, neakcentuoti, o tas, kuris akcentuoja, sakoma – gąsdintojas be reikalo. Ir mes susidrovėję traukiamės į krūmus, nes reikia rūpintis vienas kitu, bet ne per daug.

Apie tai ir mūsų partijos programoje kalbama. Apie laikyseną, elgseną ekstremaliųjų situacijų atveju. Kad būtų planai, kad jie būtų suprantami. Bet ar mes dabar nesame ekstremalioje situacijoje? Uranas į Astravo AE jau kraunamas.

Turėtume nusiteikti žymiai aktyviau, nekreipti dėmesio į kalbas – mūsų atsakomybė kur kas didesnė. Net jei mūsų nebus, jei nebus laimėjimo rinkimuose, būsime išjuokti ir atstumti – mūsų atsakomybė nebus niekur dingusi.

Ar mes šiandien esame adekvatūs? Kitos partijos apie tai kalba, mes šiek tiek kalbam. Bet aš naudojuosi proga pasakyti iš esmės – mes neturime nacionalinės, net ir savo partijos ribose, pasipriešinimo programos.

Yra tokia labai didelė nuodėmė, apie kurią kalba popiežius Pranciškus – abejingumo nuodėmė. Kartu su ja eina visokie virusai. Labai daug kalbam apie juos, surūpinę analizuojam, ar bus antra banga pandemijos, ar buvom pakankamai pasirengę? Pakankamai neblogai išsisukom, bet ar neapsigaudinėjame? Ar mes priešinamės Astravirusui, kuris yra nesirengimas priešintis pačiai Astravo grėsmei?

Kalbu dabar apie valstybę, ar ji priešinasi?

Kas yra mes? Mes, pirmiausia, Lietuva. Mes esame politinė organizacija, kuri prisiima atsakomybę už Lietuvos politinę ateitį, padėtį. Ir kol esame piliečių bei pilietinė organizacija, tai ar galime nusiplauti rankas ir palaukti, kaip ten toliau bus? Kai sakome mes, dažniausiai dairomės aplinkui, bet ne į save.

Galų gale pradėta kalbėti, galų gale Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, nors nevadina dar didžiąja grėsme, vis dėlto pradėjo kalbėti apie grėsmę.

Turėtume suvokti, kad didžioji grėsmė yra didysis maras – 80 procentų Lietuvos gali žūti, o mes kalbame apie smėliuką, kitus mažmožius.

Mums virš galvos pakabino bombą, kuri pagaminta atsainiai „chaltūriškai“ ir ji gali sprogti virš mūsų. Ir įdomiausia, kad ši statyba neturi statybos dokumentų – mažareikšmė „chaltūra“, lauko tualetas.

Jie pastebėjo, kad nėra projektinių dokumentų  – aiškinama, kad jie dingo, bet tai akių dūmimas. Skelbiamas tenderis, kad kokios nors kompanijos laimėtų jį ir atkūrinėtų projektinius dokumentus jau pastatytam daiktui. Bet tai yra tik patvirtinimas tos giluminės „chaltūros“, kuri atvedė ir į Černobilį ir nuolatines branduolines nelaimes Rusijoje.

Pasižiūrėjus į žemėlapį, kur kyla Astravas matome, kad tai yra siaubingas, tyčinis artumas – patyčia mums.

Ministras Pirmininkas pasakė, kad reikalinga stebėsena tos situacijos, gynyba – pasipriešinimas, ir kad tuo turėtų užsiimti Europos Sąjunga. Ar mes negirdėjome prieš keliolika metų, kad Lietuvos gynyba lai užsiima NATO. Ir mes praleidom tuos daugybę metų nugyvendami Lietuvos kariuomenę, klausydami pliurpalų, kad lai mus gina kažkas kitas.

Vis dėlto Astravo kiaulystėje žingsnis pirmyn, pripažinimas, kad reikia, jog mus kas nors gintų, bet dar toli iki tikros gynybos. Turėtų būti sutelkiamos visos pajėgos, institucijos, kad stovėtume pasiruošę eventualiam, galimam bombos nukritimui. Net pats Batka pasakyti negali, kada ji nukris.

Mes savo likimo atžvilgiu negalime būti naivūs, puskvailiai, iš baimės nekalbėti – neva būsim nepopuliarūs politikai, žiniasklaida pyks. Reikia nepasiduoti – čia pasipriešinimo pradžia, – išlaikyti savo protą ir, žinoma, garbę, sąžiningumą.

Pagrindinis klausimas: priešintis ar nuolankiai atsigulti po Astravu? Ir į tai dar nėra atsakyta. Imituojamas priešinimasis, bet veiksmų nėra. Neva kažką suerzinsim, nepatiks kažkam.

Priešinimasis, jeigu mes, kaip politinė Lietuvoje struktūra, prisiimam tą misiją, vaidmenį, reikštų: priešinkimės, nes ligi šiol mažai priešinomės. Tą pripažinkim. Mes turim įvardinti savo ydą, nes priešinimasis prasideda nuo vertinimo.

Astravas – Kremliaus kerštas. Bosas nurodė iš ten ir viskas turi būti įvykdyta. Jie trina rankomis, svarstydami, kas tiems bjaurybėms lietuviams bus? Sprogs ar nesprogs Astravas – nesvarbu, tegu išsigandę taip gyvena. Ar nesusipjaus visi ten?

Turi būti vertinimas, supratimas ir įvardinimas teisingais žodžiais – Astravas yra prievarta, primesta situacija; mes turėtume turėti daug rūpesčio, o dabartinė valdžia – per mažai rūpinasi.

Aš nematau konkretumo šituo atžvilgiu –  žmones reikia ir fiziškai, ir psichologiškai paruošti radiaciniam užkratui. Ar mes tikrinsime vandenis, ar yra ataskaitos, ar skelbiamos Vyriausybės stebėsenos? Kur mūsų stebėsena? Ar turim stebėseną ir signalizaciją?

Mes per mažai tą jaučiame, gal jaučiam širdyje, bet mums psichologiškai, propagandiškai primesta, kad gal nelabai gerai atrodysim, tuoj apkaltins, kad norim pasirodyt prieš rinkimus – bet Astravas dar bus keturis kartus didesnis.

Reikia nekreipti dėmesio į kvailių kalbas ir tiesiog atlikti savo pareigą.