Vakar vykusiame kandidatės į Prezidentus antrosios programinės dalies „Nepasiduodanti ir visiems teisinga Lietuva“ pristatymo metu, I. Šimonytė pažymėjo, jog teisingumo  jausmo trūkumą daugelis tautiečių įvardija kaip vieną svarbiausių Lietuvos problemų.

„Nors visi branginame tas pačias vertybes: laisvę, bendrystę, padorumą, norime ir siekiame to paties – saugumo ir gerovės sau, savo šeimai ir šaliai, tačiau jau kurį laiką mums nepavyksta bendrų troškimų paversti bendru gėriu.  Tai skatina nusivylimą ne vien valdžia, bet ir pačia valstybe. Tačiau esu tikra, jog galime geriau, tiesa, mūsų laukia ilgas, bet vienintelis, kelias. Šiandien be užuolankų sakau, jog mano pagrindinė vertybė – vadovautis nepakantumo korupcijai kultūra ir tai daryčiau visomis Konstitucijos suteikiamomis galiomis.  Esu įsitikinusi, jog visi kartu galime nepasiduoti bandymams subendrinti, užklijuoti etiketę, supriešinti. Galime siekti ugdyti pasitikėjimą, naikinti vidines paskatas lengvų kelių paieškoms. Tik nepakantumas korupcinei kultūrai mus palaipsniui išves iš nepasitikėjimo vieni kitais ir institucijomis“, – sakė I. Šimonytė.

Pristatydama savo viziją dėl teisingumo, kandidatė į Prezidentus teigė, jog teisingumas prasideda ir mažiausiose grandyse – nuo leidimo statyboms ar mokesčių deklaracijos.

„Konstitucija teigia, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms. Niekas labiau nenaikina teisingumo jausmo, nei susidūrimas su nepagarba piliečiui, biurokratizmu, su kuriuo susiduriama institucijose, kuriose turi gauti paslaugą. Mes daugybę metų buvome nuvertinę – tiek moraliai, tiek materialiai – institucijų darbą ir ten dirbančius žmones. Ir nors tai nėra pateisinimas, bet akivaizdu, jog tokia padėtis demotyvuoja žmones veikti Konstitucijoje apibrėžta dvasia – tarnauti žmonėms.  Tai turi ir kitų pasekmių, pavyzdžiui didina ir teismų darbo krūvį. Pripažinimas, kad pigi valdžia brangiai kainuoja ir gebėjimas adekvačiai vertinti kompetentingus valstybės institucijų darbuotojus yra svarbus. Kaip ir tinkama kontrolė, grįžtamojo ryšio formavimas, atsiprašymas už klaidas, atsivėrimas. Nemažiau svarbus yra ir padarytos žalos atlyginimo mechanizmas, kuris leistų sustiprinti teisingumo jausmą“.

Kartu I. Šimonytė teigė, jog nekaltumo prezumpcija ir atsakomybės proporcingumas neturi tapti tik vadovėliniais principais.

„Teisėsaugos įvaizdžio gerėjimas neturi tapti pretekstu nekritiškai žvelgti į tokius atvejus, kai bylos tiriamos per ilgai, vietoj nutraukimo perduodamos į teismą, suėmimai naudojami kaip bylos tyrimas – toli gražu ne visi sulaikomi vėliau būna nuteisiami, jau nekalbant apie realų laisvės atėmimo taikymą. Veikos dažnai neprasmingai kriminalizuojamos. Prisiminkime jaunus žmones ir nelemtas suktines, už kurias per paiką smalsumą jaunuolis gali užsidirbti labai sudėtingą įrašą savo gyvenime. Užduokime sau klausimą: ar tai apskritai yra proporcinga?, – probleminius teisingumo aspektus vardijo I. Šimonytė, pridėdama, jog lėtas teisingumas yra beveik taip pat blogai, kaip ir jokio teisingumo.

Pristatydama visiems teisingos Lietuvos idėją, Seimo narė teigė, jog teismų sistemos bėdas spręs nebijodama dialogo su teisėjais, akademikais ir prokurorais bei kitų sričių profesionalais – nes visur yra sąžiningų ir puikių  žmonių, kurie nori prisidėti prie Lietuvos kūrybos.

„Ne per skaldymą, o vienydama visą sistemą jungsiu sąžiningus ir galinčius prisidėti prie skaidrinimo proceso asmenis. Visi, kas yra savarankiški ir kurių nugarų nestovi įvairūs interesai galėtų būti sąžiningi tokio dialogo dalyviai. Aš nemanau, kad visa teismų sistema korumpuota ir supuvusi. Nors kažkam labai patogu taip matyti ir sėti mumyse nepasitikėjimo sėklas, nes būtent pasitikėjimo stoka sunkina mūsų raidą, sunkina mūsų gebėjimą susitarti. Dauguma yra sąžiningi ir nuoširdžiai dirbantys žmonės. Tačiau tai, kad teismų sistemoje vis dar esama korupcijos yra liūdnas, bet faktas. Kartu aš žinau, kad Prezidentas vienasmeniškai korupcijos panaikinti negali – tas kuris sako, kad „aš sunaikinsiu korupciją“ – tiesiog meluoja“.

Galų gale kandidatė į Prezidentus teigė, jog teisingumui Lietuvoje ypatingai svarbus ir nepriklausomas, kompetentingas specialiųjų institucijų darbas.

„Specialiosios tarnybos turi tarnauti valstybei, jų vadovai turi būt nepriklausomi, institucijos neturi dalyvauti galios žaidimuose ar tapti politinės įtakos instrumentais. Prezidento pareiga yra užtikrinti kompetentingų ir pasitikėjimą turinčių vadovų paiešką bei pasiūlymą. Būtina grįžti prie pasitikėjimo atstatymo, tikėjimo principais, karjeros galimybėmis ir profesionalumo įvertinimu grįstos sistemos. Nesu ir nebūsiu valstybės vadovė-policininkė, neketinu žaisti galios žaidimų naudodamasi struktūromis tiesiogiai ar netiesiogiai, įskaitant įvairias pažymas ar kitus instrumentus.  Politika nėra daroma pažymomis“, – kalbėjo I. Šimonytė.