Terminas „trumpizmas“, apibūdinantis kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo kalbėseną, tapo šių metų naujadaru, pretendavusiu į „Collins Dictionary“ metų žodžio titulą. Lietuviškai tariant, „ trumpizmas“ yra viešo asmens paniekinanti ir įžeidžianti kalbėsena, turint tikslą su žemėmis sumaišyti savo oponentą ar tą, kuris mąsto kitaip.

Mada kalbėti nesirenkant žodžių jau yra įgavusi didžiulį pagreitį – ja persmelkti kone visi socialiniai tinklai, komentarai, nuomonės ir įžvalgos.

Toną tokiai kalbėsenai dažnai duoda ir politikai bei žiniasklaidos adeptai, nusileidžiantys iki asmeninių įžeidinėjimų lygio, pamiršdami atskirti asmenį nuo jo poelgio ir vertinti būtent pastarąjį. Konstruktyvi kritika, pagarba kitaip mąstančiam, argumentuota diskusija užleidžia vietą įžūliam etikečių klijavimui ir patyčioms, apie kurias dabar nuolat kalbame ir rašome.

Štai tūla ponia, signatarė, socialiniame tinkle nesirinkdama žodžių pusgalviais išvadina visus, manančius kitaip nei ji. Pasiteiravus, kas davė teisę taip vadinti savo šalies piliečius, žmogus, prisidėjęs prie valstybės pamatų klojimo, trenkia atsakymą, kad neprivalo gauti licencijos kalbėti kaip patinka. O aš, kadangi keliu tokius klausimus, irgi esu pusgalvė. Ponia manęs nepažįsta, tad nieko asmeniško. Tiesiog raiškos diagnozė.

Lyg tyčia, tą pačią dieną viena komercinių Lietuvos televizijų rodo minimos signatarės moderuojamą diskusiją Vilniaus universiteto studentams. Negalėdama atsakyti sau pačiai į iškeltus klausimus, pamiršdama, apie ką kalba ir nuo ko pradėjo, žarstydama idiotų, debilų, pusgalvių epitetus visiems, kas ne su ja, moderatorė „sėsk – du, sėsk – vienas“ moko „vaikučius“ diskusijos meno.

Studentai – smalsi ir atvira publika, intelekto lavinimo dėlei nevengianti pasikviesti vieną kitą skandalingesnę asmenybę ir iš to apturėti smagų renginį. Tačiau šis atvejis man sukelia kontroversiškų minčių apie mūsų savivertę ir savivoką. Mąstau, kad gal ne visada pasiteisina mandagus publikos sėdėjimas salėje. Prisimenu rusišką anekdotą apie girtuoklį, troleibuse apvėmusį juo pasipiktinusį kitą keleivį ir pasiūliusį pačiam pasižiūrėti, į ką pastarasis dabar tapo panašus…

Žodis turi didelę galią. Žodžiu pakeliame, žodžiu nuleidžiame. Žodžiu gelbstime, žodžiu žlugdome. Žodžiu gydome, žodžiu ir sužeidžiame. Smurtas – tiek psichologinis, tiek fizinis – irgi prasideda nuo žodžių. Pasak vyskupo Kęstučio Kėvalo, penktasis Dievo įsakymas „Nežudyk” kalba ne vien apie fizinį žmogaus sunaikinimą. Jis kalba ir apie žmogaus sielos nužudymą žodžiu.

Apaštalas Jokūbas, vienas Jėzaus Kristaus sekėjų, apie žmogaus liežuvį rašo taip: „O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti: jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo šloviname Viešpatį, savo Dievą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas…“( Jok 2,3).

Pikti, neapykanta ir pagieža persmelkti žodžiai dar nė vieno nepataisė. Atvirkščiai. Katorgininką Žaną Valžaną, V.Hugo „Vargdienių“ herojų, naujam gyvenimui prikėlė ką tik jo apvogtas, tačiau besąlygiškai juo patikėjęs vyskupas, praleidęs progą nusikaltėlį iškeikti ir įšsiųsti atgal į katorgą.

Pasaulį aplink save kuriame mintimis ir žodžiais. Kokie jie bus tavo artimui, toks bus ir tavo pasaulis.