Balandžio 6-ąją kreipėmės į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių, prašydami peržiūrėti savo ankstesnes nuostatas dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros po balandžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) galutinio ir neskundžiamo sprendimo. Atsakymo iš Ministro sulaukėme, ir ačiū, kad paiso įstatymų reikalavimo, o iš Mero – eilinį kartą tylą, tačiau apie politinės kultūros stoką kitą kartą…

Atsakant Ministrui viešu laišku, norisi dar kartą iškelti pagarbos Lietuvos teismų sprendimams reikšmę bei priminti keletą esminių detalių, kurios pamirštamos šioje istorinės politikos diskusijoje.

Tarsi visiems aišku, kad teisinėje valstybėje valstybės pareigūnai savo veikloje neturėtų ignoruoti teismų sprendimų ir įstatymų. Ypač to fakto, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo Joną Noreiką visa sovietinio kaltinimo apimtimi, taigi ir dėl bendradarbiavimo su vokiečiais.

Ponas Ministre, ar tų reikšmingų aplinkybių, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad teismai negali perimti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) nustatytų funkcijų ir įgaliojimų, kad  pagal Centro įstatymą Centras yra valstybės įstaiga, kuriai valstybė paskyrė tirti genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, taip pat „formuoti šiame įstatyme apibrėžtos srities tyrimų valstybinę politiką“ (Centro įstatymo 5 str. 1a), neužtenka, kad pripažintumėte Centro kompetencijas minėtais klausimais, nes, įstatymas nenumato, kad šios srities valstybinę politiką formuotų Užsienio reikalų ministerija bei Jūsų minima Tarptautinė komisija nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams tirti ar pavieniai istorikai.  

Ministre, Jūs teigiate, kad esate „gerai susipažinęs su Centro nuomone apie Joną Noreiką“, remiatės 2017 m. Centro pažyma, kurioje teigiama, kad J. Noreikos veikla negali būti vertinama vienareikšmiškai, tačiau neatsižvelgėte į paskutinius Centro atradimus ir išvadas, o jos teigia: „Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie žydų gelbėjimo; Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; 1941 m. lietuviai, žydai ir dauguma vokiečių nežinojo, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų“. Todėl dar kartą prašome Jūsų, kad ši oficiali, šiais klausimais valstybinę politiką formuojančios institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro – išvada būtų perduota visoms Lietuvos diplomatinėms atstovybėms, kad būtų vadovaujamasi ja, reikalui esant.

Skaitant Jūsų atsakymą tenka tik apgailestauti dėl Jūsų teiginio, kad „J. Noreikos nederėtų herojizuoti dėl jo dalyvavimo getų formavimo procese“, kuris panašu tiesiog liudija netikslų to laikmečio istorijos pažinimą ir iš esmės atkartoja sovietinę propagandą prieš J. Noreiką, skleistą KGB rengtuose propagandiniuose leidiniuose (pavyzdžiui, „Masinės žudynės Lietuvoje“, 2 dalis, Vilnius, 1973, p.p. 8-10).   Čia dera būti paminėtas ir vienas istorinis epizodas: Vokietijos teismai yra atmetę kaltinimus dėl dalyvavimo Holokauste tikriesiems Šiaulių apygardos getų kūrėjams ir vadovams Hansui Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui, o taip pat ir vėlesniam Šiaulių geto-koncentracijos stovyklos vadovui  Hermanui Shflöfui, nes tuo metu getai buvo vienintelė žydams suteikta išlikimo vieta. Teisme H. Geweckė pateikė įrodymus, kad 1941 m. Šiaulių geto žydai išgyveno tik todėl, kad gyveno gete, ir jam pavyko pasipriešinti K. Jėgerio nurodymams žydus sunaikinti.    

Ministre, savo atsakyme patvirtinate, kad „negalima nuneigti J. Noreikos nuopelnų Lietuvai“ ir čia pat juos paneigiate, priskirdamas jam Centro jau ne kartą paneigtus kaltinimus dėl getų formavimo ir žydų turto nusavinimo. Čia ypač reikšminga, kad kartu su J. Noreika Štuthofo koncentracijos stovykloje kalintas kunigas Stasys Yla savo prisiminimuose liudija, kad pagal pagrindinio Lietuvos žydų žudiko, SS ir SD vado Lietuvos teritorijoje vado K. Jėgerio surašytą kaltinimą, J. Noreika ir jo bendražygiai turėjo būti sušaudyti. (Yla S., „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“).

Jūsų laiške taip pat apeliuojama į Komisijos pakomisės poziciją dėl Centro 2019 kovo 27 d. pažymos „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai)“, tačiau būtina pabrėžti, kad ne minėtai Komisijai, o Centrui įstatymu yra pavesta „formuoti valstybinę poziciją“, taip pat dėl to, kad šios Komisijos nariai nėra detaliai tyrę J. Noreikos veiklos, ypač antinaciniame pogrindyje, todėl jos nuomonė vertintina kaip politinis pareiškimas, o ne mokslininkų išvada.  Galiausiai, ir pati pozicija yra pareikšta iki atrandant labai svarbų žydų gelbėtojo kun. J. Boreikos liudijimą J. Noreikos naudai.

Ponas Ministre, besąlygiškai pritariame Jūsų laiške pateiktai informacijai, kad artimiausiu metu Užsienio reikalų ministerija pradės informacinę kampaniją skirtą II-jo Pasaulinio karo pabaigos 75-čiui, kuria užsienio auditorijai bus primenama, kad karo pabaiga Lietuvai ir kitoms Rytų ir Centrinės Europos valstybėms neatnešė laisvės, o 50-ies metų okupaciją. Neabejojame, kad į šios URM kampanijos rengimą yra įtraukti ir Centro mokslininkai, per tris dešimtis metų sukaupę milžinišką patirtį tyrinėjant Lietuvos okupacijas.

Ponas Ministre, savo ruožtu tikimės, kas būsime pakviesti tapti šios kampanijos aktyviais dalyviais, kartu su kitais Seimo kolegomis skleidžiant informaciją užsienio auditorijai apie Lietuvai, Vidurio ir Rytų Europai svarbią istorinę atmintį.