Gerbiama Prezidente, Ministre Pirmininke, Seimo Pirmininke, gerbiami visi čia susirinkę, kuriems ši data labai svarbi,

dėkoju Dievui už tai, kad apie prarastą Lietuvos laisvę ir jos gyventojų trėmimus galime kalbėti būtuoju laiku.

Užaugau šeimoje, kur tėtis ir mama už partizaninę veiklą lageryje praleido po 10 metų, o keturi dėdės partizanai, tarp jų – vienas būrio vadas, už tikėtus idealus paaukojo gyvybes. Prieš šią kalbą perskaičiau tėvelių bylas. Skaitant vis labiau nerimą kėlė klausimas, ar viską padarėme dėl to, ko mūsų tautiečiai troško visa širdimi ir pasiekė gyvybių ir šeimos tragedijų kaina? Ar deramai darbais pagerbėme jų aukas?

Kaip tremtinys ir partizanų sūnus tokia proga Seime kalbu pirmą kartą. Ir šią kalbą, pirmiausia adresuoju sau, o kartu ir jums.

Pirmosios Respublikos visuomenėje – kaip ir dabar – buvo nepasitenkinimo sava valdžia. Nenuostabu, kad saujelė pasimetusio elito ieškojo saulės Rytuose. Jie patikėjo žmogaus pertvarkymo ir komunizmo statytojo idėjomis. Bet jau pirmieji trėmimai išsklaidė iliuzijas, o pamatinių vertybių laikymasis sąlygojo, kad lietuvių tautai pavyko nepriklausomybę ilgainiui atsiimti.

Kuo rėmėsi mūsų tautos brolių ir seserų tvirtybė? Tikėjimu Dievu, Tėvyne ir tautos jėga, šeima. Būdami iš esmės vieni mūsų tautiečiai aukojosi tikėdami, kad likusieji, tai yra mes, įgyvendinsime jų siekius. Ar užtektinai padarėme dėl to, kad šios vertybės nevirstų pašaipų ir gėdinimo objektu?

Mūsų artimieji tremtyje, kovodami miškuose, budėdami Sausio 13-ąją, meldė Dievą išlaisvinti Lietuvą nuo sovietinės imperijos ir komunistinės ideologijos. Jie kovojo už laisvą Tėvynę, kurioje spręstume be nurodymų iš viršaus, galėtume tikėti Dievu, o valdžia iš mūsų vaikų per prievartą nedarytų komunizmo statytojų. Jie siekė ištrūkti iš sovietinių pančių ir rasti kelią į tvirtai krikščioniškomis vertybėmis grindžiamą Europą.

Ar kuriame tokią Lietuvą, kokios jie norėjo? Ar vietoje Dievo nepradėjome garbinti pinigo? Ar aklas globalizmo aukštinimas nepakeitė Tėvynės meilės, o Trispalvių nesvajojame paversti vaivorykštėmis? Ar šeimos neužgožė perdėtas karjerizmas? Ar padarėme viską, kad šiandienos Lietuvoje taip nebūtų? Ar mes tai padarėme?

Negaliu pasakyti, kad padariau viską. Galbūt dėl politinio korektiškumo per tyliai įvardijau dalykus, kurie griauna mūsų valstybę ir niekina už ją mirusiųjų atminimą. Tačiau kas liks iš Lietuvos, jei esmines temas paversime tik eilinėmis diskusijomis? Ar galvas sudėję Lietuvos herojai neverti nė mūsų sugebėjimo nedviprasmiškai pratęsti jų siekius?

Sovietų Sąjungos nebėra, bet tai, ką joje darė komunistai, dabar demokratijos užantyje kartoja iš esmės jų pasekėjai. Kone ta pačia frazeologija skaidoma mūsų visuomenė, bendruomenės, šeimos, net lytys supriešinamos. Neva naujoviškos pažangos šaukliai iš tiesų be atvangos cituoja, mano galva, priplėkusias komunizmo ir marksizmo tiesas. Mokslinį komunizmą be gėdos keičia moksliniai genderizmai.

Bet šie -izmai nieko bendro su mokslu neturi ir, kaip dauguma mūsų jaučiame, yra paprasčiausias absurdas.

Kas mums nutiko, kad pasiduodami fondų finansuojamų grupių spaudimui ėmėme gėdintis tautiškumo, pagarbos motinystei, tėvystei ir šeimai, pagaliau – net savo lytimi pradėjome bodėtis, o krikščioniškąja morale paremtas gyvenimas vadinamas tamsuolišku? Kodėl pernelyg nusižeminame prieš tuos, kurie užmiršo, kad Europos Sąjunga kurta tik krikščioniškų vertybių pagrindu?

Vargu, ar mūsų jau iškeliavę, už Lietuvą aukas sudėję artimieji džiaugiasi tokiu nuolankumu. Ar neturėtume peržengti šio kuklumo ir Europai drąsiai pasakyti, kad mes, lietuviai, jau žinome, kiek kainuoja pamatinių vertybių atsižadėjimas ir kas nutinka valstybei, praradusiai autentišką savastį?

Kasdien jaučiame grėsmingą alsavimą iš Rytų, nei minutei negalime jo užmiršti. Todėl turime nepamiršti, kas mus telkia ir stiprina išlikimui. Tad ar vakarietiška vertybe mėginančios tapti akcijų rinkos ir konvencijų brukamos dešimtys lyčių bus tai, už ką ištikus reikalui aukosis dabartinė karta?

Jau dabar čia gyvenančių mažėja, nes šalia socialinių nepriteklių galbūt liko per maža savasties ir autentiškumo, dėl kurių atsiranda ištikimybė ir patriotų aukos. Todėl turime puoselėti iki mūsų brangintą ir gintą ryšį su Lietuva. Ryšį, kuris įkvėpė tokias aukas, kurio nesukursime išmintimi nedvelkiančiomis Stambulo konvencijomis. Tik ryšiai – su savo istorija, neišdarkyta kalba, kitais žmonėmis – leidžia pajusti, kad esame kažko didesnio ir svarbesnio dalis, kad mūsų sukurta Lietuva bus išsaugota ateičiai, kaip mums išsaugojo kiti.