Vakar Šiauliuose vykusiame kandidatės į Prezidentus Ingridos Šimonytės programinės dalies „Šalis, kurioje nėra pamirštų žmonių“ pristatyme, I. Šimonytė teigė, jog nemažai kalbame apie skurdo lygį šalyje, tačiau dažniausiai kalbame apie statistinius, santykinius dydžius, o ne tikrąsias problemas.

„Dažnai statistikoje naudojami absoliutūs dydžiai nelabai ką pasako žmonėms ir apie žmones. Šią problemą iliustruoja ir diskusija apie skurdą. Kuomet paskelbiami skurdo rodikliai, mes juk mažai kalbame apie tai, kiek šimtais ar tūkstančiais žmonių neturi ko valgyti, kuo apsirengti, neturi kur paslėpti nuo lietaus. Kalbame apie tai, kokioje padėtyje yra mažiausių pajamų gavėjai lyginant su kitais visuomenės nariais. Vadinasi – kalbame santykinai. Tad net jeigu staiga visų pajamos padidėtų kelis kartus, paveikslas, tiesą sakant, nelabai pasikeistų. Pajamų nelygybė mūsų valstybėje yra labai didelė, o tai taip pat santykinis rodiklis, kuris rodo, kad gerėjant bendram gyvenimo lygiui – rezultatas pasiskirsto netolygiai“, – sakė I. Šimonytė.

Kandidatė į Prezidentus, kalbėdama apie šalį be pamirštų žmonių, pažymėjo,  jog pensinio amžiaus, darbo netekusiųjų ir neįgaliųjų integracijos problemos nebuvo rimtai sprendžiamos dar nuo sovietmečio, todėl šiandien būtina imtis šių klausimų.

„Lietuvoje daug žmonių, kurie didžiąją savo darbingo gyvenimo dalį išdirbo sovietų valdžiai ir šiandien yra visiškai priklausomi nuo mūsų visų įsipareigojimo jiems. Ar galime užtikrinti jiems orų gyvenimą senatvėje? Juolab, kad tas orus gyvenimas neturi būti suprantamas tiesiogiai, kaip pensijos dydis. Nemažiau svarbu ir tinkamos viešosios paslaugos: sveikatos apsaugos ir socialinės, ypač sudėtinga sveikatos problemų kamuojamų senjorų padėtis, taip pat ir jos šeimos narių. Ilgalaikę sveikatos priežiūros ir slaugos sistemą skandina ir biurokratija, paslaugos diegiamos ten, kur jų nelabai trūksta, o tos paslaugos, kurių trūksta labai – tampa vis labiau ir labiau neprieinamos. Žmones neturinčius darbo dažnai demotyvuojame to darbo siekti – vos pradėjęs šiek tiek uždirbti, staiga netenki visos aibės privilegijų ir lengvatų, kurias turėjai – tai iš esmės reiškia šimtaprocentinius mokesčius. Su tomis pačiomis problemomis susiduria ir žmonės su negalia. Neišspręsti ne tik jų priežiūros ir globos klausimai – mes vis dar praktiškai nesukūrėme sąlygų šiems žmonėms būti pilnateisiais mūsų visuomenės nariais, neužtikriname galimybių judėti, dirbti ir pramogauti“, – kalbėjo I. Šimonytė.

Kartu Seimo narė pabrėžė, jog iki šiol buvę trumpalaikiai ir neefektyvūs sprendimai problemos mastus tik dar labiau padidino, todėl būtina visiems susitarti ir eiti nauju, konsensusu grįstu keliu.

Tikras ir nuoširdus šių problemų sprendimas nėra įmanomas, jeigu negrįšime prie pamatinio klausimo: ar visa tai mums, kaip visuomenei, svarbu? Ligšioliniai užkeikimai, kad mums svarbu viskas, paraleliai mažinant viešuosius išteklius šioms problemoms spręsti, viską optimizuojant ir tikintis, kad ES donorai sutiks toliau spręsti mūsų nesprendžiamas problemas – yra  kelias į niekur. Būtent neatitikimas tarp girdimų pažadų ir realybės yra vienas esminių neteisingumo ir nesaugumo jausmo šaltinių mūsų visuomenėje. Todėl siūlau grįžti prie to klausimo, kuris net nebandomas spręsti trečią dešimtį – išgryninti ribas tarp mūsų bendra ir kiekvieno atskira, ir pasiekti susitarimą vardan Lietuvos, kuris apibrėžtų, kokios valstybės galiausiai siekiame, t. y. kiek mūsų visų sukuriamos gerovės yra padedama ant bendro stalo, tam, kad būtų skirta mūsų bendriems poreikiams spręsti, iš kurių nebūtinai atgausime tiek, kiek įmokame, bet tai normalu“, – susirinkusiems šiauliečiams kalbėjo I. Šimonytė.

Pristačiusi svarbiausias problemas I. Šimonytė teigė nesanti naivi – Prezidentas negali vienas pats sukurti ir paleisti į gyvenimą šalies ekonominio ir socialinio modelio, tačiau pažymėjo, kad susitarimas dėl Lietuvos padėtų pajudinti iš mirties taško įsisenėjusių problemų sprendimus.

„Nėra jokio atskirai paimto įstatymo, kurias galėtų šias problemas išspręsti, o Prezidentui tereiktų tik tokį įstatymą parašyti ir pateikti Seimui. Galiausiai mus skiria skirtingos vertybinės nuostatos, dėl to, kiek mes norime tos valstybės dalyvavimo mūsų gyvenime, bet svarbu, kad mes žinotume savo pasirinkimų kainą. Todėl sieksiu šalies politinio, verslo, akademinio, pilietinės visuomenės elito diskusijos ir sutarimo šiuo principiniu klausimu. Lietuvos žmonės yra nusipelnę būti išvaduoti iš amžinų prieštarų ir sulaukti aiškumo, kur prasideda ir pasibaigia jų asmeninė  atsakomybė. Lietuvos žmonės nusipelnė, kad po kiekvienų Seimo rinkimų jų neištiktų nauja švietimo, sveikatos ar pensijų reforma – tik tokiu atveju galėsime rimtai kalbėti, kad mokytojas ar medikas yra prestižinė profesija, reikalauti iš savo valstybės tarnautojų, sudaryti galimybes besirūpinantiems mažais ir senais ar ligotais derinti savo rūpestį su dalyvavimu visuomenėje, neužsidaryti namuose, neiškristi iš profesinės veiklos save pasmerkiant skurdžiai senatvei“.

Ji pridūrė, kad tinkamiausia konsensuso kryptis būtų tvirta atrama mūsų krikščioniškoje tapatybėje turinčiam keliui: „Nepaisant to, kiek kiekvienas iš mūsų esame uoliai tikintis, mums yra įgimtas supratimas, kad privalome pasirūpinti mažais, senais ir silpnesniais – turime vienas kitą remti. Kartu yra įgimtas supratimas, kad už savo pasirinkimus ir gerovę, taipogi esame atsakingi ir patys, nelaukdami nuolat, kai šiuos klausimus išspręs kažkas trečias, kuris mums viską privalo.“

Galiausiai baigdama, I. Šimonytė pažymėjo, jog svarbiausia supratimas, kad valstybė nėra trečiasis asmuo mūsų atžvilgiu – Seimas ar Prezidentas nėra mūsų viršininkas, kuris gali pats sau viską nutarti, o mes tik lauksime, kad viskas būtų gerai.

„Valstybė esame mes patys, todėl niekas kitas, kaip tik mes patys, ir turime imtis išspręsti problemas, kurios mums trukdo judėti į priekį, net jei kartais apie tai diskutuoti nėra labai malonu. Esu įsitikinusi, kad veikdami kartu, siekdami susitarimo, mes pakeliui įgysime ir daugiau pasitikėjimo savimi, kuris yra mūsų tolesnės sėkmės laidas, ir vieni kitais. Labai svarbu, kad mūsų šalyje neliktų pamirštų žmonių, kad kiekvienas jaustųsi svarbus“, – kalbėjo kandidatė į Prezidentus.